iltis reikšmė

Kas yra iltis? ìltis sf. (1) anat. 1. kai kurių gyvulių labai didelis smailus dantis (kartais išsikišęs iš snukio): Šuns ìltis susmenga į ausį paršo, kad šuo pjauna J. Šuo su ìltims kaulą griauža Als. Kuilys ìltis nusisuko Dkš. Kiaulės iltis kala į gembių vietą šniūrams vyti Šts. Senovė[je] su paršo ìltimis raiščius prosavojom, kad prosų nebuvo Dr. ^ Skaudi bado iltis (badas) LTR. Bado ilties nematėt, viską suvalgytumėt Vdžg. 2. R41, Š akinis, iltinis dantis (caninus): Ko čia juokies, ìltis iškišęs? Slm. Arklys turi 36 dantis ir 4 iltis (kumelės ilčių neturi) rš. 3. sąvarsties kaištis sienai, durims ar kam kitam sustiprinti: Vienos sąvarstės yra dvi ìltys – viena vienoj sienos pusėj, kita kitoj Pg. Padirbk stipras ìltis, tai ir durys nesivaržys Užp. Suolelio kojom kalamos laibos skylės ìltyse, kad geriau laikytųsi Užp. 4. vežimo dalis, kur įstatomas rodiklis: Ìltys jau visai supuvę Srv. 5. tech. iškyšulys (kalbant apie velenų sujungimą): Čion aiškiai vienas jų turi iškyšulius (iltis), kitas atitinkamas išėmas, į kurias įeina iškyšuliai rš. Mašinos iltys tą akmenį nuo vėžių nusukusios prš. ◊ ìltį gríežti pykti: Šešuras ìltį gríežia ant tavęs, t. y. pyksta J. Iltis griežė ant jo B. Ir anie ìltį gríeža prieš vienas antrą (pykstasi, piktuoju gyvena) Grg.