kabinėti reikšmė

Kas yra kabinėti? kabinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. 1. NdŽ iter. dem. kabinti 1: Kabinė́k drabužius ant tvoros J. Sustojo abidvi valkstyti žemėn burnosus, kabinėja čia pat į gembes Plt. | refl. R: Kaip pareina tėvas, tai jis jam jau kabinėjasi an kaklo, kad jau beveik tėvą lenktų BsPIII245-246. 2. refl. stvarstytis, griebtis; karstytis: Kabinė́jas į duobės kraštus PP41. Tas paukštis kabinėdamos į langus dunksno S.Dauk. Vaikas ant lovos galo kabinė́jas Vkš. Kabinė́kis kaip ožaitis, bene nukrisi Plt. | Žirnikai su pupelėmis kabinėjasi subestų vytelių Vaižg. | prk.: Jo smegenyse plaukė ir kabinėjosi viena už kitos įvairiausios mintys rš. 3. refl. prk. priekabių ieškoti, kibti prie ko: Nekabinė́kis pri žodžių, o gausi Plt. Anas papratęs kabinė́tis prie žmonių be reikalo Vžns. Mat įpykinai tą velnią, dabar ir kabinėjasi prie tavęs Žem. 4. lietinėti: Kabinė́kit (kalbinkit) vienas kitą, ir eis šneka Gs. 5. globstyti: Jaunoji kabinė́jo, bučiavo visų kojas prieš šliūbą Tv. 6. Pmp, Drsk imti, kopinėti (bites): Kas dieną kabinėjanti medų Šts. 7. grėbstyti: Kabinė́ti šieną iš krūmelių, iš duobelių, iš pelkių, iš upės pakraščių Slnt, Ms. ◊ akìs kabinė́ti laukañ įkyriai reikalauti: Nelesintos vištos akìs kabinė́ja lauko[n] Šts. į akìs kabinė́tis nuolat ieškoti priekabių: Į mano akìs nekabinė́kis Dr. \ kabinėti; apkabinėti; atkabinėti; įkabinėti; iškabinėti; nukabinėti; pakabinėti; perkabinėti; prikabinėti; sukabinėti; užkabinėti