sutūrėti reikšmė
Kas yra sutūrėti? sutūrė́ti, sutū̃ri (sùtūri), -ė́jo Š, Rtr, NdŽ žr. suturėti: 1. BŽ22, Vkš Sutūrė́kiat arklius, ka vežimą nesudaužytum Kv. Įsikibo į gardis i arklius anam sutūrė́jo Yl. Milicininkas norėjo [nusikaltėlį] sutūrė́ti, davė [su mašina] į stulpą Krš. ║ Kur tokį velnį sutūrė́ti galì? DūnŽ. 2. KŽ, Nv, Trk Norėjo išvažiuoti iš čia – tėvai tik sutūrė́jo Krš. Ne taip lengviai nu čėrkos aną sutūrė́ti Tl. Jei negalime sutūrėti emigracijos, tai reikia ji bent tvarkyti A.Sm. Bet eikim mažosiomis gatvėmis: mokinių, mačiau, neprileidžia, gal sutūrėti J.Bil. I pasaulės galiūnai [mirties] nesutūrė́s Vn. Kad medžiai būtų sveiki buvę, būtų sniegą sutūrėję J.Jabl. | Jei piningas būtų sùtūramas, paliktumi milijonierius Rdn. ^ Nesutūrėsi gimstančio, mirštančio ir mylinčio rš. | refl.: O kad aš tau užminsiu ant kojos, tai tu susitūrėk nuo tokio valgymo Sln. 3. Smaugti kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos ašaros rieda per veidus rš. Sutūrėti kvapą M.Unt. | refl. Š, KŽ: Vos susitūrė́jau nedavęs jam į snukį už tokią šnektą Trg. Šnypštas marti su uošvėne, tik tik susìtūra nebarusys Krš. Kazys kartais užvirdavo ant brolio pavydu, bet laiku susitūrėdavo, kad neišsiduotų A.Rūt. ◊ šìrdį sutūrė́ti neleisti pasireikšti jausmams: Aš tavim be galo pamilau, nebegaliu širdies sutūrėti Žem. \ tūrėti; aptūrėti; atitūrėti; datūrėti; ištūrėti; nutūrėti; patūrėti; pratūrėti; pritūrėti; sutūrėti; užtūrėti