pritūrėti reikšmė

Kas yra pritūrėti? pritūrė́ti, pritū̃ri (prìtūri), -ė́jo žr. priturėti: 1. Ser, NdŽ. 2. Ans po ligos da slabnas, ka eita, reik pritūrė́ti, ka nepavirstų Kv. Pritūrė́k biškį iš šalies – jug nuvirs tas šienas Trk. Nebkelsis, jei krikščionys ant pagalbai neateis ir kryžių virstantį nepritūrės S.Dauk. 3. NdŽ Nedaužk taip durių, pritūrė́k Krš. Kelu iš ryto, ne prispaudus muni nepritūrė́si Všv. | refl. tr. prk.: Iš dešimties tik vieną vaiką teprisitūrė́jo Rdn. 4. žr. priturėti 5: Aš aną prìtūriu nuo pypkės rūkymo, t. y. gresu J. Dar bobos prìtūra [vyrus nuo blogo], o taip – kas čia būtų Rdn. Blogai darai, kad savo sūnaus nė biškio neprìtūri, leidi anam su visokioms šavalkoms trankyties Vkš. ^ Ka valios neištūri, nevalia pati tavi prìtūra Plt. | refl.: Tik tėvai mirę – prisìtūra, neina po balius Krš. O kad da mažuose metuose daug vaikų numiršta, tai vienos motinos nuo verkimo prisitūra Sln. 5. tr. versti užtrukti, išlaikyti: Valsčiuje visuomet ilgai pritūri Žem. 6. refl. žr. priturėti 6 (refl.): Mintys reiškiamos sklandžiai, pasakymai sudaromi gyvai, nedirbtinai, prisitūrima šnekamųjų tarmių A.Sm. ◊ liežùvį (šnẽkalą) pritūrė́ti neplepėti: Vyrai juo moka pritūrė́ti liežùvį, o bobos i laido Krš. Neprìtūra to šnẽkalo, šneka i šneka Rdn. \ tūrėti; aptūrėti; atitūrėti; datūrėti; ištūrėti; nutūrėti; patūrėti; pratūrėti; pritūrėti; sutūrėti; užtūrėti