žėbėti reikšmė

Kas yra žėbėti? žė́bėti, -ėja (-ia K.Būg(Ds), KŽ, -i NdŽ, -a Rtr), -ėjo Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, Skp, Č, Rk, Klt, Dglš, Trgn, Sv, Žl, Blnk, Dbk, Glv, Kkl, Lnkv, Ps, Al, Rg, žėbė́ti, žė́ba (-i), -ė́jo [K], Sl, Ob; Kos58, Sut, E 1. tr., intr. ėsti ką smulkų: Grabst grabst žėbė́ja ašvienis sniegą, norėdamas ėsti JI458. Arklys abraką kad žė́bėja, kad žė́bėja! Krs. Prieš atodrėkį šuo šieną žė́bėja Žml. Žąsis avižas žėbėja Tsk. Arklys, pripuolęs prie avižų, kaipmat pradėjo žė́bėt Jž. ║ valgyti ką smulkų: Pakreti šaukštu ant stalo, ir žė́ba vaikas Sl. Vaikai, kad tik prieina, tai cukrų žė́bėte žė́bėja Užp. Kad žė́bėja uogas pilna burna! Ktk. Nežė́bėk aguonų, kūčiai neliks Zr. Iš viso maišo žė́bėja cukrų Pnd. Miltus žėbi Ut. Piemuo nuo stalo trupinius žėbėja Aln. Ot sūriai valgo, druską žė́bėte žė́bėja Kair. Mūsų (mūsiškis) tai cukrų žė́bėja ir žė́bėja, o neduok – tai aguonas Mžš. Sausų šustinių miltų insipylė kišenėn ir žė́bėja Šmn. Greičiau žė́bėk, reikia eit Ukm. | Aš šiemet važiuosiu pas dukterį kūčių žė́bėt Ds. O aš sotinausi pelenus žėbėdamas KN87. 2. tr., intr. NdŽ nenoromis valgyti: Kam sausą duoną žė́bėji, paim’ sviesto Švnč. Karštą verėną jis žė́bė[ja], t. y. valgo kaip ne savo dantimis J. 3. tr. NdŽ traukti nešvarumus, purvą. | refl. NdŽ. 4. intr. žiopčioti: Ana tik žė́bėja, o ne dainuoja Lb. ◊ abrãko (abrãką Sl, avižų̃ PnmR) žė́bėti Ds, Krns, Antš, Grž žaisti tokį žaidimą: Ei, vaikai, eikim abrako žėbėt Ob. aguonàs žėbė́ti Kp, Ds gauti žirnių paimti į burną pralaimėjus tokį žaidimą. \ žėbėti; apžėbėti; atsižėbėti; įsižėbėti; išžėbėti; pažėbėti; prižėbėti; sužėbėti