burbėti reikšmė
Kas yra burbėti? 1 burbė́ti, bur̃ba (bùrba), -ė́jo intr. 1. SD15 greitai, neaiškiai kalbėti, murmėti: Nustok tu burbė́ti, duok nors kiek kitiem pakalbėti Ds. Klausau bùrba bùrba an kiemo kareiviai Lp. Ką tu nereikalingai burbì? Rod. 2. nepatenkintam kalbėti, bambėti: Ką tu čia bùrbi kai ubagas, kruopas pabėręs? Ds. Burba kaip avis, į uodegą įkirpta PPr319. Neburbė́k atsistojęs, kaip liepa, taip i daryk Vkš. Neburbė́k tiek daug, o greičiau eik rugių pjauti Jrb. 3. burbuliuoti: Tetervinus medžioja, kuomet jie bur̃ba Dbč. Lakštingėlės gieda gražiai, gegužė kukuoja, tetervinai bùrba Vdn. 4. kunkuliuoti, burbuliuoti: Vanduo virdamas bùrba burbulais J. Taip smagiai [v]anduo bùrba, nemona ir važiuot Ds. Šaltenis burbėjo žiemą vasarą Trš. 5. su triukšmu ką daryti (važiuoti, griūti, byrėti...): Kur tu dabar su tais išgverusiais ratais bùrbi? Klvr. Bulbos sušalę, net bur̃ba piliant Kp. Bùrba malkpagaliai, griūdami gale klėties iš eilios Š. ║ terškėti: Tavo špūlė burbė́jo ratelė[je], ir aš negalėjau užmigti Vdk. 6. pleškėti, smarkiai degti, kaisti: Šiaudai greit burba Trgn. Bùrba kai pekla Ds. 7. smarkiai augti: Šitokioj žemėj bulbos burbė̃s On. Šiemet mūsų daržai net bùrba Ut. \ burbėti; atburbėti; įburbėti; išburbėti; nuburbėti; paburbėti; praburbėti; priburbėti; suburbėti; užburbėti
2 bùrbėti, -ėja, -ėjo intr. kuo nors trauktis, šalti, ledėti, skresti, pūliuoti.
burbėti junginiai
- (su)burbėti, (su)murmėti, (su)burbėti, (su)niurnėti