kekė reikšmė
Kas yra kekė? kẽkė sf. (2) NdŽ, Ms, Slnt, Sb, Vb, Ds, Mrj, kekė̃ (4) K, NdŽ; SD66, R 1. ant vieno stiebo, šakelės krūvoje augantys riešutai, uogos, žiedai ir pan.: Vašõs mete iki dešimties riešutų vieno[je] kẽkė[je] kekėjo J. Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę atokaitoj brendina A.Baran. Tokias kekes užeinu, kad bežiūrint kišenę prisirinksiu Srv. Sode vynuogių kekės sirpo J.Jabl. Šiemet vyšnių priaugo tai net kẽkėm Prng. Kẽkė uogų OG236. Bruknės auga kẽkėms Kv. Būdavo, įeini medžian, net raudonuojas: tos kekės kap avių uodegos Vlk. Serbentų nusvirus kekė rš. Kad medelis vyno užaugo, kekes vyno atnešė Tat. Atnešė teip didę kekę vyno DP593. Palmių vaisiai kaba tarp lapų didelėmis kekėmis, kaip vynuogės rš. aviza">Aviža turkiška, kekė ing vieną šalį padribusi F. Tirtėjo grūdingų avižų kekė J.Balt. Kekė – tai toks žiedynas, kuriame ant stiebo viršūnės eilės tvarka prisegti žiedai ant pastebimų, palaipsniui ilgėjančių žiedkočių rš. Kekė – ant ilgos pagrindinės ašies prisegti paskiri kotuoti žiedai J.Dag. Ievos medelis baltoms kekėms pražydo rš. Kopūstų, ridikų žiedai surinkti į žiedyną – kekę rš. [Pupinio rūtenio] kekėje nedaug žiedų rš. Obelų rausvos žiedų kekẽlės BM422. | Duok dantį ištraukti, šiaip paaugs kekė (išdygs naujas dantis šalia seno) Sg, Dov. 2. šaka, šakelė: Skina rūtų po kekutę (d.) Alk. Nu šitos kekės būtų geri čiepai Dov. 3. prk. giminė, giminės šaka: Jos tėvas iš kitos kẽkės kilęs buvo Klvr. 4. prk. krūva; būrys, pulkas: Simanelis neturėjo nei žemės, nei gyvulelio, tik pačią ir vaikų kekę Ml. Gal anas ažmiršo savo vaikelius, gal anas ažmiršo vaikų kekelę? TDrIV178(Ml). Paliko mane vyras su vaikų keke Plš. Vieni antrus antpuoldinėdamys jau būriais, jau kekėmis plėšia ir terioja S.Dauk. Kiaulės sugulę vienon kẽkėn Lp. 5. Mt, NdŽ bot. daržinė balandūnė (Atriplex hortensis). 6. rš zool. laumės žirgas. ◊ blakytoji (kiaurytoji, sukabinta) kekė BzBkXV144 Klaipėdos apylinkėje austų juostų raštai.