želėti reikšmė

Kas yra želėti? želė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; LVIV703 1. DūnŽ, Klm, Grdm pamažu kramtyti, votuloti, žiauterioti: Kam želėji cigarą? J. Katė pelę želė́[ja], kad neįkanda J. Želė́ja jautis marškinius J. Želė́k siūlo galą į adatą veriant J. Tabaką želėti ŠT166. Kąsk kaip reik, o neželė́k Kv. Nūdėsi stalus, želė́s visi meisą, sūrius Jdr. Ką ten vaikas želė́[ja] – spjauk, spjauk! Rdn. Vyrams ka tik želė́ti, nu vieno papo pri kito (apie rūkymą) Krš. Kažin ką dantyse želėdamas pro nosį murma Žem. Kur ėjo [Jonukas], tai vis ką nors želėjo ar čiulpė, sodžiaus juokdariai pramanė, kad Jonukas net už klėties nuėjęs ką nors kramtė LzP. Ir tu padarysi išmintingai jo (tabako) nerūkęs, nešniaukęs ir neželėjęs Blv. | Mūsų katė be dantų, pelę sugavo i visą dieną želė́[ja] Vkš. Arklys želė́[ja] dobilus, nebįkanda, musėt anam dantys skauda Pln. ^ Jei nėra meisos, kaulą želė́k Kltn. 2. prk. nedailiai, nelygiai pjauti, rantyti: Kapoja, želė́ja tik žolę, nieko nemoka gerai Škn. Čia ne nu kertės želė́sma Žr. \ želėti; apželėti; išželėti; nuželėti; paželėti; suželėti