žiaurumas reikšmė
Kas yra žiaurumas? žiaurùmas sm. (2) Š, Rtr, BŽ23, DŽ, FrnW, KŽ 1. ŠT306 → žiaurus 2: Jis visas žiaurùmo pilnas Jrb. Kas do žiaurùmas tėvo, baisu žiūrėt Lel. Tėvas išvarė, ką su cigonu – tai vis tėvų žiaurùmai DrskŽ. Aš ir mirsiu neužmiršiu tokį jos žiaurùmą Skr. Jaunimo žiaurùmas atsidarė iš televizorio; kodėl mūsų laikais teip nebūdavo Všk. Visa jo paniurusi povyza bylojo apie jo būdo kažin kokį užsikirtimą, kietumą ir žiaurumą V.Aln. Aš jai tarnauju šventa malda, o jūs žeminate savo išdidžiu žiaurumu V.Krėv. Staiga nuo begalinio švelnumo jis puola į žiaurumą, kėsinasi nusižudyti J.Gruš. Gražioji Elžbieta verkė savo kambary dėl vyro žiaurumo J.Balč. Mokiniams jis (J. Jablonskis) buvo labai reiklus, iki žiaurumo kietas Z.Žem. 2. ŠT306,312 → žiaurus 4: Kokis per karą pas mumi žiaurùmas buvo, tai net krato Vlk. Kas buvo žiaurùmas par karą! Šts. Koki žiaurùmai b[uv]o per karus Ss. Žiaurùmo nerodžiau kareivis būdamas Prk. Koks baisus žmogaus žiaurumas! B.Sruog. Žiaurùmas buvo: užmušta ir pati, ir vyras, ir vaikai Dg. Veltui mėgino jis sulaikyti valdovą nuo jo baisaus žiaurumo J.Balč. Iš kur tas žiaurùmas, baisus laikas – nu kad vaikai iš mažumės nepratinami gražiai Alz. Matydamos tą žiaurùmą, išvirto aukštynelkos [motriškos] Bdr.