pamėklė reikšmė
Kas yra pamėklė? pamėklė̃ sf. (3b) Vl, pamė̃klė (2) 1. šmėkla, vaiduoklis, baidyklė: Pasirodė pamėklė̃, t. y. šmėkla, baidyklė, žmogysta, stovyla žmogaus J. Pamėklė̃ nugandino žmogų, regis, pastūmė jį, ir mirė iš to J. Po klevu pri kelio yra visokių pamė̃klių Brs. Kad atejo ans pri mūsų kaip pamėklė̃ – plikas Grg. Kad seniau su tokiu andaroku būt kas pamatęs, tai mislytų, kad kokia pamė̃klė Kp. Prancė stovėjo po langu su maišu ant galvos ir atrodė lyg kokia pamėklė S.Čiurl. | prk.: Bado pamėklė pakibusi ties visa šalimi rš. ║ žmogaus pavidalo iškamša: Rejo[je] arba daržinė[je] iš ilginių šiaudų padaro apgaulės piršlį, pãmėklę JR76. 2. apie labai sulysusį žmogų: Sukūdęs žmogus vadinas pamėklė̃ J. Kas ten bėra – pamėklė: skūra ir kaulai, taip parsirgusi Žem. Per tas kelias [ligos] savaites pãmėkle pavirto Krž. Tik žmogaus pamėklė – ir koki pasiutusi! ž. 3. akių dūmimas, apgaulingas, pramanytas dalykas: Anas dav[ė] pamė̃klę, o tu vieriji Arm. Moki daryt pamėklès Arm. Jie viską pamėklè laiko prieš širdies išauklėjimą J.Jabl. 4. A1884,187, M, L370 pašaipa, ironija: Užaugęs žmogus su pamėkle atsižiūri ant tūlų nebrendusių jaunystos darbų rš. 5. scom. neprotingas žmogus, vėpla, išsižiojėlis: Visai negudras, toks pamė̃klė Kp. Ko išsižiojus stovi kai pamė̃klė! Kp. Kada tik nueisi, vis rasi: sėdžia kertėj kaip koks pamė̃klė Kp. ◊ oro pamėklė I žaltvykslė.