plėvė reikšmė

Kas yra plėvė? plėvė̃ sf. (4) Kv 1. Q248, S.Dauk, I, Kos16 anat. plonas audinio sluoksnis, jungiantis ar dengiantis kurias nors organizmo dalis: Kaulo paviršius apgaubtas priaugusia prie jo plonute plėvele, antkauliu vadinama rš. Plėvelė [bitės] pilveliui leidžia plėstis J.Krišč. Plėvė, plėvelė aplink smagines R206. Akių plėvė̃ KI127. Pilvo plė̃vę pradūrė – kur nestips! Dkš. Krūtinės plėvė (pleura) rš. Užpakalinės vokų pusės pamušalas yra minkšta, švelni jungiamoji plėvė (coniunctiva) EncI142. Plė̃vės yra prie grobų, plaučių, kepenų, tarp taukų ir raumenų J. Kiaušinio plėvė rš. Imk visus taukus vidurių ir plėvę ant kepenų BB2Moz19,13. Višta nurimo ir vėl snaudė, baltas plėveles ant akių užtraukusi rš. ║ vandeninių paukščių kojų pirštus jungiantis audinys: Žąsų kojų pirštai plėvele sujungti rš. 2. N pilvaplėvė: No pakėlimo trūko plėvė̃ Krm. 3. B, N, LL225 akies apvilkimas, valkius: Anam tos plėvìkės užtraukė akis Eig. 4. Lex101, Q595 pirmodė: Ir appjaustysit galelį odos (viršuje plėvelę) ant jūsų kūno BB1Moz17,4. 5. K, Skr ant viralo ar kitų skysčių užsidėjusi plutelė: Ant viršaus plėvė su smirdančiais pelėjimais atsiranda Kel1881,93. Vanduo, ilgai stovėdamas, proraudoniai spindančią plėvę įgaun prš. | Detalės paviršius padengiamas tepalo plėvele, užpildančia visus jo nelygumus rš. 6. žr. plėvelė 1: Turiam tą plė̃vę, galiam uždengt tą kūgį Jrb. 7. scom. menk. vėjavaikis, plevėsa: Geriau netekėk už jo: toks plėvė̃, bene jis žmoniškai gyvens Šmk. Tų plėvių̃ nenoriu – miesčionkų [merginų] VI. Namas geras, ir vyras ne koks plėvė̃ Gs. Tokių plėvių rado ir geria Snt. 8. scom. Plk menk. menkas, lėtas, niekam tikęs žmogus: Ką tas plėvė̃ čia padarys, čia reik tvirto vyro Gs. Tas kaimynas toks plėvẽlė (lėtas) Gs. ◊ [nedarýtų] kruõpų (bar̃ščių) plėvė̃ menkas, ištižęs, niekam tikęs žmogus, nevykėlis: Plėvė nedarytų barščių, ir ta drįsta prieš motiną atsišnekėti! Gs. Negaliu pakęsti tokio kruopų plėvės! Snt. Eik tu, kruõpų plė̃ve! Kt.

plėvė sinonimai

plėvė junginiai

• Mergystės plėvė