sa reikšmė

Kas yra sa? 1 sà (dial.) NdŽ, Bn, Rud, sã Lz, Rdš, Žrm, Dg 1. pron. pos. ind. žr. savo 1: Tada pirštais ima kožnas sã kąsneliuką ir valgo Kli. Aš tokių cukierkų nevalgiau sà buity Eiš. Tu gi sã darbų negali apkrutėt Str. Iš sà darbo buvo marškiniai Rod. Girdžiau sã pienu LKT397(Arm). Sà šalis Arm. Važiuosiu in sã namus Nč. ^ Kap neturi sã razumo, tai pas kitą neklausk Vlk. Visur gerai, visur gerai, bet sa šaly geriausia LTsV215(Vrn). 2. pron. pos. ind. žr. savo 2: Ma tėvas be sã momos augo LKKIX201(Dv). Sūnus sã turi draugę (šeimą) LKT380(Btrm). Ana grįžo pas sã tėvus Dv. Mielai bėgtau, sa raitelį neštau, kad tik galėtau V.Krėv. 3. pron. refl. žr. savęs: Abu iš sà (savo mirtimi) mirė Pls. ◊ sã gálva 1. savarankiškai (gyvena): Kožnas sã gálva gyvena i sa rankom dirba Šlčn. 2. iš atminties (atminė): Ne raštu, tik sã gálva viską atminė LKKXIII134(Grv). sã gálvą turė́ti būti protingam: Kad sã gálvą turė́tų, tai nereikt ir mokint LKKXIII134(Grv).
2 sà (dial.) praep. su instr. su: Sa bočiu ir momai LKKX177(Zt). Sa manim BzBkXIII146. Sà geležte K.Būg(Prn). Sà žmonėm K.Būg(Jz). Ką anas gali padaryt sà vienai rankai Zt. Dirbk sà rankom, o ne sà kojom Zt. Sa klasta niekur n'išeisi PrLXVII17. Sa kūnu ir sa dūšia MT15. Slanimas lygu sà Lyda Zt.
3 sà interj. Kv, Vvr, sã; L. 1. RtŽ ciu, čiu (šunį šaukiant): Sa, šuneli, sa! Vkš. Sa, mursa, margi! J. Sã, sã, šuneli! Sb. Sà, ciu ciu, na! Pc. Sa, sa, sa, še tau kilbasa! Pnd. 2. šunį varant: Sa lauk, troboj nesmirdėjęs! Vkš. Aš ne šuo! Sa laukan – bėga, čiu čiu – vėl uodegą vizgina ir kojas laižo LzP. Sa laukan! Kos122. 3. M, NdŽ paimk (pjudant šunį): Medinčiai sušuko: sa sa, kiškis nugarą sau kaso – vai bėda! BsO275.
4 sa- (dial.) praef. Kin su-: Sanešt K.Būg(Prn). Pluta apatinė sakepė B190. Būtų samušę Krn. Uostinėjo (viršuje sauodė) BBlMoz27,27. Satikti MT208. Sasìsukas – tik paveizėsi LKT140(Prk).

sa junginiai

• VU SA, ŠA! (1988 albumas)