utinėti reikšmė

Kas yra utinėti? utinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. K, Rtr, NdŽ, DŽ1, ŠT119 1. Q320, R, R239, MŽ, MŽ319, N, KŽ, Kv, Vkš, Žg ieškoti, čiupnoti renkant utėles: Ana utinė́[ja] galvą jo J. Jis jai davė savo galvą utinė́t Sch122. Nesugriešysi tu, kurs galvą savo duodi motriškosėms utinėti dėdamas galvą ant jų skreito P. ^ Velykų pirmą dieną neik į svečius – duos tau kailinius utinėti Rt. O jeigu nors su reikalu kur nueita, tai atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti Žem. Eisiu pas Abraomą barzos utinė́ti (mirsiu) Vdk. 2. refl. K, NdŽ, KŽ, Žvr, Brs, Šts rinkti sau utėles, utėliauti: Lagery, būdavo, susėdam ratu kieme ir utinė́jamės Lkč. Sklaidys plaukiukus su peiluku ir utinė́sas End. | Pryš kokį orą teip utinė́jas vištos, a pryš pagadą, a pryš lytų Žr. Tai utinė̃sis dabar čia kaip šuo! Alk. 3. NdŽ prk. ką smulkų rankioti, čiupinėti, krapštinėti: Tos bulbės mažos, utinė́ji utinė́ji… Krš. Utinė́jau utinė́jau tuos akstinukus – tuščia jų tų vištų! Pv. ║ refl. gaišti, čiupinėtis: Ko taip ilgai čiupinėjys utinė́jys su tais agrastais, paskubėk Krš. Ką čia aš utinė́suos su tokiais obūleliais, susnos tokie Rdn. Eik greičiau pri šieno, ko čia utinė́jys Vvr. 4. DŽ1 prk. smulkiai klausinėti, kamantinėti. \ utinėti; aputinėti; išutinėti; nuutinėti; pautinėti; prasiutinėti; priutinėti; suutinėti