kibus reikšmė
Kas yra kibus? kibùs, -ì adj. (4) NdŽ 1. kuris greit prie ko nors limpa, segasi, kimba: Po tais lapeliais yra vadinamas apyninis medus, tai yra gelsvos ir kibios dulkės S.Dauk. Pumpureliai užsiklejuo[ja] kibià sula J(S.Dauk). Sniegas kibùs nū, t. y. kimba J. Tas klijus toks kibùs, tik biskį užtepi, tuo[j] ir pritrauka Up. Dirvožemis buvo molingas ir nepaprastai kibus rš. Styro milžiniškos kibių krūmokšnių adatos rš. Skrybėlaitė buvo aplipusi kibiais pelkių augalais rš. Varnalėšų vaisiai labai kibūs rš. Laivavirvės buvo apipynusios stiebus ir atrodė lyg kibūs maurai rš. Kibusis stiebas rš. Kibusis dagišius (bot. Xanthium spinosum) P.Snar. | prk.: Pinigai yr kožnam kibùs daiktas Als. Kibùs peilis (gerai ima, aštrus) BŽ145. Kibùs balsas (geras pritarti), gal gerai prišaukti Slnt. Pušiniai dūmai kibesni (aštresni, gailesni) už kitus Šts. Kibi merga: tik pakalbink, jau ir juokias (greit susipažįsta) Trgn. 2. prk. limpamas (apie užkrečiamą ligą): Rauplės, brantai, suskis yra kibì liga J. 3. kuris stipriai įsikabina, įsistveria į ką nors: Jo kibios stiprios rankos saikiais judesiais sugriebia paduodamus maišus sp. Tuomet jis jausdavo, kad jį pagriebė ir suka neregimos, kibios rankos rš. Šoko ją gauti savo kibiais pirštais J.Balč. Net ir kibus katinas neįstengė prikopti rš. Jisai savo kibiais ir baisiais čiupikliais stveria mane ir traukia rš. Tas senas kabiniukas kibesnis (geriau kabina) už naują Šauk. Dalgis kibus pjauti (prastai ima, kimba į žolę), nė kelmuo nedera Šts. | prk.: Atrodo, kibią akį (greit pastebinčią, aštrią) tokiems dalykams turi rš. Jo pamokymai krito į kibią Ignoto atmintį rš. Jo atmintis šviežia, kibi, taip visa ir įsikala rš. kibiaĩ adv.: Jinai ištrūko iš jo rankų, kurios kibiai laikė ją suėmusios rš. Vaikas kibiai įsitvėrė į motiną rš. 4. greitas ką veikti, smarkus, vikrus: Ta merga kibì ant darbo J. 5. kuris mėgsta kibintis, erzintis: Ot kibus berniūkštis! Br. Kibì merga Kair. 6. J.Jabl, BŽ150,426 priekabingas, kliautingas: Tokio kibaũs žmogaus aš da nemačiau: už menką žodį tuoj prisiriša Ds. 7. kuris greit susiima, susikimba, susiginčija su kitais: Jis labai mėgo klausytis kalbančių, ypač jei pavykdavo supjudyti dvejetą kibių pašnekovų rš.