romus reikšmė
Kas yra romus? romùs, -ì adj. (4) K, DŽ, rómus, -i, rõmus, -i Dk; SD28,128,340,348, Q635, MŽ400, M 1. taikus, nuolankus, kantrus: Jokimas, nors nebuvo gražuolis, tačiau romus, geras žmogus, mylėjo ir užjautė ją J.Avyž. Romūs lietuvių bernai ir sūnūs rš. Paliko tiktai Peldžius – vyrą ir žmoną. Pačius romiausius tarp visos giminės, visą vakarą burnos nepravėrusius J.Balt. Esu datyręs, kaip vargu yra, visiems sujudus, romiam, tykiam pasilikti A.Baran. Rómus būdas BŽ19. Su romià dvasia KII142. Aiškiai girdėjau romų, bet ryškų tavo balsą, šaukiantį mane vardu J.Jabl. Esmi romus ir nužemintos širdies SE272. Turi vaikus … mokyti, idant romi, vierni, paklusni ir pakajingi būtų Vln6. Teipajag krikščionys tur būt rõmumis ir nužemintais DP209. Visi esme vieno žmogaus sūnai, romiais esme, tarnai tavo nest špiegais Ch1Moz42,11. Tatai karalius … ateiti tau romus SPII147. Pašlovinti yra romieji, nesa jie žemę apsės VlnE180. romù n., rõmu K. rõmiai adv. LKGII430, romiaĩ KII142, rómiai BŽ26; SD339: Juos teipog romiai išnešiot ir priimt turi MP66. Ir jis juos nuramino ir meiliai bei romiai kalbėjo Skv1Moz50,21. Tur kiekvienas pakūtnykas romiai ir dievobaimingai užsilaikyti brš. ║ nelinkęs smarkauti, nepiktas (apie gyvulį): Karvė labai romì buvo Sv. Mūsų kiaulės romios Bgs. Avis yra rõmus … gyvis DP209. 2. tylus, ramus, be triukšmo: Oras romus ir tvanka Žem. Romi tik atsibudusio rudens tyla užmigdė visą apygardą rš. Upė šnarėjo švelniai tartum miškas romią vasaros naktį J.Avyž. romù n. DŽ: Buvo taip romu, tokia giedra, kad rodėsi, pati saulė žeme ridinėjo J.Bil. Čia taip romu, kad šišion vėtros blaškos Vd. rõmiai adv. DŽ: O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin J.Bil. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nei ošimo, nei paukščių giedojimo J.Bil.