šaižus reikšmė
Kas yra šaižus? šaižùs, -ì adj. (4) K, Jn, Rtr, DŽ 1. KII199, L, Š, BŽ496, DŽ, KŽ šaltas, žvarbus, aštrus, pagelus (apie vėją, lietų, orą): Mūsų skruostai dar kaista nuo šaižaus laukų vėjo P.Cvir. Jau kelias dienas pirm to buvo labai šaižus šiaurvėjis Kel1863,119. Šaltas, šaižus rudens lietus rš. Drėgmė žiemą darė šaltą ir šaižią rš. Šaižùs oras KI590. šaižù n. K, šaĩžu KŽ. šaĩžiai adv. K, Rtr, DŽ: Vėjas šaĩžiai pučia KII122. Stepių viesulai per naktį ūžaus, šaldys kraują, šaižiai glamonės S.Nėr. 2. DŽ ausį rėžiantis, veriantis, raižus (apie balsą, garsą): Salėj nuaidėjo šaiži komanda: – Stot! Teismas eina! rš. Jo ausyse vėl nuskardėjo šaižus jaunuolių juokas rš. Apie pavojų kėkštas laiku perspėja šaižiu riksmu dar nepatyrusius jauniklius sp. Pasigirdo šeši šaižūs šūviai rš. šaĩžiai adv. Rtr: Raulas šaižiai nusijuokė V.Kudir. Prieangy jau bėgiojo basi, vienmarškiniai vyrai, šaižiai spiegė moterys A.Vien. Prieškambaryje šaižiai suskambėjo skambutis rš. Kietame, blizgančiame kelyje šaižiai cypė rogių pavažos J.Dov. 3. BŽ140 prk. šiurkštus, dygus, kandus, piktas: Žymiai dažniau jo kūriniuose pasitaiko sarkazmo, šaižios ironijos rš. Nešvelnūs, šaĩžūs, aštrūs žodžiai KII272. šaĩžiai adv.: Būčiau jauna – kažin kiek man mokėtų, o tokiuos Šilgaliuos negyvenč! – pasakė šaižiai rš. 4. NdŽ, KŽ prk. šiurkštus, atžarus: Šaižùs žmogus KII72. Šaižios prigimties religija J.Šliūp. šaĩžiai adv. KII58. 5. prk. baisus, šiurpus, kraupus: Šaižią gėlą jau aš jaučiu rš. šaižù n.: Įsiklausant ... rodėsi tai taip šaižu, bjauru Kel1862,18.
šaižus junginiai
- skardus/šaižus garsas, šaižus garsas, šaižus švilpimas