žyminti reikšmė

Kas yra žyminti? žýminti (-yti K), -ina, -ino tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, žỹminti Rtr; SD110,85, D.Pošk, Sut, N, FrnW 1. daryti žymę, ženklinti: Pažymiu, žyminu SD172. Žýmink grūdus, kad būtum pažymu J. Ženkliname (paraštėje žyminame) kaktą žyme kryžiaus švento DK20. Dūmų stulpas žymino priepuolio vietą V.Kudir. Baisių atėjūnų buvimą žymino stulpai dūmų ir liepsnų rš. 2. SD455 reikšti: Toji sėkla, kuryji inpuolė tarp erškečių, žýmina tuos, kurie norint girdėjo žodį Dievo, bet nuog rūpesčių ir lobių ir nuog gėrių gyvatos eidami nusmelkia ir notneša vaisiaus DP275. Baltas o šviesus rūbas, kurime jomus angelas parodės, žýmina pergalėjimą V[iešpaties] Christaus (ir visų ištikimųjų sąnarių jo) nuodėmės šatono ir mirimo DP187. Vardas pats pilė nuo žodžio pilti rodo, ką jis žymina, nesgi kalnėnai ir žemaičiai strūnijo tas piles tokiu būdu S.Dauk. Tuodu žvirbliu tikrai mumus žymina du zokanu mūsų: seną ir naują, kuriuose abiejuose esme kaltėje surišti MP76. Kas tu esi? Kame žmogus Dievą kaip vaizdas jo žymina ir rodžia? SPI91. | refl. Sut: Ant to ižplūdimu vandenio ir kraujo iž šono Viešpaties žýminas mumus du pirmiausiuoju Sakramentu DP182. Kas dabar žyminos anuo čėsu Egipte ir ant daug kitų vietų MP228. 3. refl. darytis žymiam, matomam, reikštis, rodytis: Dienelei žyminanties ans atsigulo ir užsnūdo LTR(Krp). Ką tik parvažiavo, žiūria, ka dienelė žyminas LTR(Žg). 4. refl. Q75,294, CI1051, Lex53, KBII190, N, KI533, K, Rtr, LVIV735, NdŽ, KŽ pripažinti savu, saviškiu, pažinti: Šis, į svetimąjį žiūrėdamas, pradėjo žymintis ir jį kaip savo buvusįjį krygskamerotą išpažino prš. 5. refl. NdŽ pasižymėti, išsiskirti: Kad patys atmonai nu kitų kareivių tiktai narsumu, kantrybe ir buklumu težyminos, tad ir kareiviai tais pačiais privalumais tenkinos, ir buvo vyrai ne į kelnes kišamys S.Dauk. \ žyminti; atsižyminti; įžyminti; išžyminti; pažyminti; sužyminti