gailėti reikšmė
Kas yra gailėti? 1 gailė́ti, gaĩli (gaĩlia), -ė́jo intr. 1. jausti gailestį, gailestauti: Jam labiau gailėjo šunies kaip piningų BM144. Aš jo gailiù J.Jabl. Panytėle mano jaunoji, ar negaili žalių rūtelių? NS1121. Teip man gaĩli, kad neverkiant ašaros rieda per veidą Jnšk. Jam ne teip gailė́jo to berno, kaip to arklio LB220. Gailė́jo jam tos panos Lnkv. Gaĩli vaikų anksti kelti Ds. Ramink seną motinėlę, kad ji negailėtų Smn. Išeina mergelė verkdama, žaliųjų rūtelių gailėdama JD668. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o trečiam gailinčiam net širdelė plyšo Mžš. | refl.: Jis gailėjosi tragiškai žuvusių žmonių P.Cvir. Aš tavęs gailiúos K. Jis nė savęs nesigaili J.Jabl. Gailisi mani žmonių MP266. A tau gi gaĩlis žirgelio, ar jaunųjų dienelių, ar tau gaĩlis brolelių pulko? (d.) Dglš. Anei man gaĩlis, anei aš verkiu, anei ašarėlės rieta Rš. Marti gailėjos tris nedėleles, sesuo trejus metelius StnD28. Man gailėtis nesgailė́jo, tik širdelę suskaudėjo Čb. Toks kietaširdis – dar jis ko gailė̃sis Gs. | Gailė̃sis jiejie, kad žentas išvažiavo J. Gailisi, kaip šunies įkąsta, neužsklendusi durų Žem. ^ Nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs Krkl. Jaunas vedęs (jauna tekėjusi) nesigailėkis – užaugs sūnūs kai broliai, dukters kai sesers B. Nesigailėk davęs, džiaukis gavęs Rz. Nesidžiauk radęs, negailė́k pametęs Nj. 2. šykštėti, taupyti: Statėm šalį, jėgų negailėjom (sov.) rš. Ji ir trupinių gaili rš. Ūbą lauko nenorėjo, molio puodo jai gailėjo KlpD83. Negigailėk teipag tada trupučio duonos žmogui jo MP105. Tokiam šlapume gailė́jau bristi čebatų Jnšk. | refl.: Mūsų valstybė nesigaili lėšų vaikams gerai prižiūrėti ir jaunimui auklėti (sov.) rš. Aš nègailiuos savęs pri darbo Nt. Prieplaukos rūmai įruošti tikrai šauniai, nesigailint nei pinigų, nei darbo P.Cvir. Sūnus taip pat šoko dirbti nesigailėdamas sveikatos rš. 3. užjausti: Dukteries da gailiù – nespaudžiu ant darbą Slm. Jis nė kiek savo močios (sergančios) negaĩlia Slm. 4. graužtis (ką padarius), krimstis, apgailestauti; daryti atgailą: Daiktas gailėtinas, jog žmonės ... daro ją (širdį) varstotu visų piktybių DP534. | Priversk savęsp žmones visas ..., jeib už griekus gailėtų Mž51. | refl.: Gailiúos, t. y. dýžiuos, kremtúos tą padaręs J. Aš gailiúos ... tai padaręs K. ◊ akių̃ gailė́ti kaktojè pavydėti: Našlaitei ne vienas kaktõj akių̃ gaĩli Rod. \ gailėti; apgailėti; atgailėti; išgailėti; nugailėti; pagailėti; pergailėti; prigailėti; sugailėti; užsigailėti
2 gailė́ti, gaĩli (-ė́ja), -ė́jo intr. darytis gailiam, eiti gailyn (apie šarmą): Šarmas gailė́ja DŽ. | refl.: Šarmas pirma nebuvo gailus, o dabar jau gaĩlisi Lp.