klaikus reikšmė
Kas yra klaikus? klaikùs, -ì adj. (4) DŽ baisus, baugus, nejaukus: Kartais balsas [perkūnijos] tęsėsi toks šiurpus, ilgas ir klaikus P.Cvir. Jis jautė gyvenimą – klaikų, bėgantį, negailestingą P.Cvir. Koks tą rytą atrodė tavo veidas klaikus! K.Kors. Klaikùs čėsas naktį apie dvylikę J. Koksai klaikus ruduo! B.Sruog. Jau naktys klaĩkios TŽI139. Jūsų namas klaikus Ktk. Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus S.Nėr. O labiausiai nakties laike te vietelė labai klaiki (d.) Kp. Praėjo metai klaikūs, kruvini rš. Išgirdo klaikų juoką rš. Akys nebebuvo tokios klaikios kaip pirma S.Nėr. Tarybą klaikioje girioje atidarė J.Jabl. Čia tokia klaikì vieta, nei paukščio, nei kokio nors žvėrelio nepamatysi Kair. Klaikùs rėkimas Kp. klaikù n., klaĩku NdŽ: Tamsioj kamarėlėj pasidarė klaiku ir jai pačiai A.Vien. Jau baigia kristi paskutiniai lapai, jau žemėj liūdna, tuščia ir klaiku V.Myk-Put. Pasidarė vienam klaikù Rk. Kad ėmė verkt – net klaiku Sv. Naktį vienam klaikù An. Klaiku čia būti, klaiki čia vieta Brž. Kas eis? Į kapus, kur klaiku? Vaižg. Klaikù buvo girioje nakvoti Sr. | prk.: Tat klaikù, kiek būdavo riešutų (baisiai daug)! Kp. Kas da grūdų krūvos – net pažiūrėt klaiku An. klaĩkiai adv. DŽ, klaikiaĩ NdŽ: Nešauk taip klaikiai, skęstanti žuvėdra! E.Miež. Lyg negera pranašaudamos, klaikiai gaudė telegrafo vielos A.Vien. Vieną naktį staiga pradėjo klaikiai mušti bažnyčios varpas P.Cvir. Laukuose klaikiai patrankų šūviai kaukė rš. Klaikiai rėkdama, skrido pro šalį pelėda rš. Jo akys sužibo klaikiai rš. Jo veidas pajuodęs ir gąsdina mane klaikiai išsikišusiais dantimis rš. klaikỹn adv.: Kalnai juo tolyn, juo statyn ir klaikyn K.Bink.