kniubti reikšmė
Kas yra kniubti? kniùbti, knium̃ba, -o intr. 1. Kos46, Erž ant kelių parpulti, pulti, kristi: Senelis eidamas kniubo ir vėl kėlėsi rš. Priversta remtis kojomis, ji (karvė) vėl kniubo žemėn P.Cvir. Mano tu karalaitė, po kojų tau kniubsiu rš. Jau mūs tėvas šiuosmet visai nedrūtas, eina ir knium̃ba Ūd. Netoli nuvažiuosi su tokiuo arkliu, kad per ežią žengdamas knium̃ba Kp. Po aržuolu sykį degloji begėdė nukritusių gilių taip daug prisiėdė, kad kniubo ant vietos ir užknarkė garsiai V.Kudir. Arklys knium̃ba eidamas J. Arklys knium̃ba, sukniubo ant kelių J. Iš graudumo maldõs knium̃ba jis ir žemę bučiuoja J. Katrytė neišlaikė pusiausvyros ir kniubo į sofą V.Myk.-Put. | prk.: O bangos, susiremdamos vienos su kitomis, ošė, tėškė vandenio taškus, kniubo žemyn ir vėl tartum su piktumu kilo V.Piet. 2. apsikniaubti: Ir užeina jam noras čia pat kniubti ir verkti P.Cvir. 3. linkti, kumpti, svirti: Javai nuo lietaus smarkaus knium̃ba ir sukniùbę guli sublokšti J. Tas lankas prieš kalną [vežant] knium̃ba Ds. 4. žemėti: Nuo Ai Petri pajūrio į vakarus kalnai pradėjo kniubti A.Vien. Anapus pelkės ėjo žema lyguma, kniumbanti vis žemyn linkon krantų Šešupės V.Piet. 5. smegti: Plūgas knium̃ba žemėn labai – tokiu nearsi Vlk. 6. pulti, mestis ant ko: Tada prasivėrė antri vartai, ir iš jų išpuolę kareiviai kniubo ant detuviškių iš užpakalio V.Piet. \ kniubti; apkniubti; įkniubti; iškniubti; nukniubti; pakniubti; parkniubti; prikniubti; sukniubti; užkniubti