švelpti reikšmė
Kas yra švelpti? 1 švel̃pti, -ia, -ė (plg. la. svelpt) 1. N, BzBkVIII137(Prk), LKII127(Škn), Akm, Vgr, Užv, Rdn žr. 1 švilpti 1: Ka pradėjo vaikizgaliai an kiemo švel̃pti! Krš. Senas vyras, ir švel̃pa Pp. Kažin kas ten švel̃pia? Grz. Švelpdami susišaukdavę piktas dvasias BsMtII147(Sln). ^ Švelpia kai velniai po peklą Sln. ║ Švelpa piščiolkelės (švilpynės) M.Valanč. | refl.: Nèšvelpas tavo zabovikė DūnŽ. ║ Nesa visi, kurie per Babiloniją praeis, nusistebės ir švelps ant visų jos vargų BBJer50,13. Visi tavo neprieteliai … švelpia pryš tave, rodo dantis BBRd2,16. ║ žr. 2 švilpėti: Tavo žodžiai iš dulkių (iš po žemių) švilpės (paraštėje šnibždės, švibždės, švelps) BBIz29,4. Jeng tavo kalba iš dulkių švelptų CII994. 2. žr. 1 švilpti 6: Švel̃pa vėjis po trobą Krš. Šis teip lėkęs, teip lėkęs – tik švelpiąs vėjas pagal ausis Sln. 3. žr. 1 švilpti 7. | prk.: Leka laikas švel̃pdamas (greitai) – vis arčiau grabo Krš. Švelpdamì leka piningai, negal sutūrėti Krš. 4. žr. 1 švilpti 9: Švel̃pa su vėjais nu kalno [slidininkai] Krš. ║ Žmogaus gyvenimas švelptè prašvelpa, nieko nejuntas Krš. 5. žr. 1 švilpti 12: Švel̃pk visus šlamus iš trobos DūnŽ. ◊ švel̃pia [vė́jai] galvojè (po gálvą) apie nerimtą, lengvabūdį žmogų: Vyrai neremti, vė́jai vis po gálvas švel̃pa, nors [būtų] i seniausis Krš. Vyrų galvosè švel̃pa – tūkstantėms leka į putbolą vypsoti, i ka da ramiai sėdėtų! Krš. \ švelpti; atšvelpti; įšvelpti; iššvelpti; nušvelpti; pašvelpti; prašvelpti; prišvelpti; sušvelpti
2 švélpti, -ia, -ė intr. K, Rtr, DŽ, švel̃pti Š 1. intr. M, L, LKKV234(S.Dauk), NdŽ, KlbIV149(Trk), Pgr, Šll, Kv, Krkl, Lk, Grg, Vvr, Slnt, Vkš švepluoti (ppr. gerai neištarti garsų s ir š): Neištara žodžio kaip reik – švélpa, i viskas Krž. Nu jug visi vaikai švélpa, paaugs – nebšvélps Skd. Aš lig šešių metų švelpiáu Klp. Tas vaikas, matyt, visą amžių švélpdamas šnekės Ll. Iškrito dantis, i švélpu Krš. Tu liežuvį prikandęs švelpi, t. y. kalbi par dantis J. Ans buvęs tatai toks švelpą̃s Nv. Švelpantì ano pati buvo, neįstabi Šv. Švelps vaikai, kad sveikinsys par slenkstį arba par tvorą (priet.) J. Valgant nereik sveikinties, bučiuoties, nes to vaikai švelpantys atsigema LTR. Vaikus savo, dabar (dar) tebšvelpančius ir vos pavelkinai žodžius ištarančius, mokė poterų M.Valanč. Švelpanti kalba J. | Tiek švélpa, tiek švélpa (bendrine kalba taria), negali trivoti juokais NmŽ. 2. tr. netiksliai tarti, sakyti: Mažas ans švélpdavo kitus žodžius Tl. 3. intr. DŽ, NdŽ šnek. meluoti: Pasakau nešvelpdamà, kad ejusi už savo vyro aukso kalnų neradau Grg. \ švelpti; pašvelpti; prašvelpti; sušvelpti