paveldėti reikšmė
Kas yra paveldėti? 1 paveldė́ti, pavéldi (paveldo SPII59, -ė́ja K; R121,123, MŽ159,161), -ė́jo tr. NdŽ, DŽ, pavéldėti NdŽ, KŽ; CI308, Sut, N, L 1. H171, R, MŽ, KI385, K, M, Š, Rtr gauti kaip palikimą: Tėvainystę apturiu, paveldžiu SD50. Tekėk, senis ilgai nepatvers, pavéldėsi gaspadą Slv. Ir iš tėvų, matyti, gerą skatiką paveldėjo V.Krėv. Vyturys paskui paveldė́jo tą visą kiemą Sch230. Sūnus viską pavéldėjo J.Jabl. Paveldėjamas LL241. Iš indoeuropiečių prokalbės paveldė́tas žodis K.Būg. Šios giesmės yra paveldėtos iš pagoniškų saulės sugrįžimo apeigų rš. Mūsų vaikai tur karčemą paveldėti rš. Paveldimoji bajorystė rš. Aš turiu aulį, kurį jau mano tėvas nu savo tėvo yra paveldėjęs S.Dauk. Tie paveldėjo žemes, kožnas storasta savo kampą BB1Mak1,9. | intr.: Kurie po jo smerčio turtais jo pavelda Jzm. paveldė́tinai adv. Š; Q140, CI518: Paveldėtinai duoti N. Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai rš. paveldimaĩ adv.; LEVIII35: Niekas nežino, kad kas Karadgirio miškus būtų gavęs paveldimai rš. 2. gauti iš prigimties (ppr. fizines ir psichines ypatybes): Paveldimà liga NdŽ. Gabumus, stiprią sveikatą paveldė́ti DŽ1. Išmintis nepaveldėjama prš. Mano pažįstami ir bičiuliai kartais paspėlioja, kokias savo būdo savybes aš esu paveldėjęs iš tėvo, kokias iš motinos V.Myk-Put. | Paveldė́ja tėvus vaikai, prauda! Drsk. 3. Q84,285, H162, R111, MŽ145, J įgyti, pasisavinti, užvaldyti: Apgaliu, paveldžiu SD259. Lenkai paveldė́ję buvo Lietuvą Sdb. Karališkas raštas svetimo pavéldėtas NdŽ. Eikšęte, pagirtieji tėvo mano, paveldėkite karalystę SPI6. Antiochas stiprus miestus Egipto paveldėjo ir didį skarbą iš jų gavo BB1Mak1,20. Kaipo Viešpats tos žemės algojasi nuog žemės, kurią paveldėjo ir kurioj gyvena ir viešpatauja arba karaliauja SPII138. Eikiam aukštyniuo ir paveldėkiam žemę, nesa mes ją galim apgalėti BB4Moz13,31. Kantrume jūsų paveldėkite dūšias jūsų BtLuk21,19. Pone, ant ko aš suprasiu, jog eš ją paveldėsiu BB1Moz15,8. Ir anys paveldėjo aną [žemę] ir gyveno toje BBJoz21,43. paveldė́tinai adv.: Ir jus atvedžiau žemėna, ant kurios aš savo ranką pakėliau, idant ją duočiau Abrahamui, Izaokui ir Jokūbui, tą aš jumus duosiu abelna (paraštėje paveldėtinai) BB2Moz6,8. Tau šitą žemę ant gyvenimo (paraštėje paveldėtinai, apsėstinai) paduočiau BB1Moz15,7. 4. perduoti, palikti, skirti palikimą: Numus pavéldėjo kitam – pavedė J.Jabl(Grg). Klaudijus numirė ir ciesorystę savo posūniui Nero paveldėjo Jrk. \ veldėti; apveldėti; įveldėti; išveldėti; nuveldėti; paveldėti; užveldėti