žodžiuoti reikšmė
Kas yra žodžiuoti? žodžiúoti, -iúoja, -iãvo Rtr; L 1. intr., tr. KBII199, SchL143, K, Jn, BŽ33, RŽ, NdŽ, DŽ skaityti skiemenimis: Kitas bernas savo poną pamokina žodžiuoti ir skaityti Ns1852,1. Bet kasdien prie to mokinuos žodžiuoti, iki aš tokį „Tėve mūsų“ ir šį Kristaus mokslą išmoksiu paskui skaityti brš. Tomas … žodžiuodamas skaitė savo bybelėse LC1883,23. Ėmė garsiai jis varduoti, ėmė dar garsiau žodžiuoti Sab. 2. tr., intr. DŽ, NdŽ, KŽ plūsti, barti, keikti: Tikrą vaiką kumščiuoja, žodžiuoja Rm. Ana žodžiúos ir žodžiúos ant munęs End. Nežodžiúok teip negražiai Vl. Jumus pikta žodžiuos žmonės ir persakios jus DP532. | refl. M, L, BŽ33, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ: Aniedvi žodžiúojas, t. y. piktais žodžiais mėtos J. Kad tik kiek, ir žodžiúojas Švnč. Kelios šeimos gyveno, ir visi sutiko, nesipyko, nesižodžiãvo Všn. Įgėrę ieško velnių, žodžiúojas i susipeša Krš. Tik nesižodžiúok, liežuvis nuluš Blnk. Nemušas, nežodžiúojas jūsų tėveliai Skdv. Iš pradžių jie tik žodžiãvos, o paskiau, rimtai susipykę, muštis pradėjo Rs. Atrodė, kad ji pasiruošusi ginčui su Ilže ir tiktai laukė, kad ją užkalbintų, kad galėtų pradėti žodžiuotis I.Simon. To ir betrūko, kad imtumėvos savo tarpe žodžiuotis LzP. Su įnirtimu besižodžiuodami jau visai pailsę esą TP1880,27. 3. intr. Nmj žodžiais verkauti, raudoti: Kad ėmė verkt, žodžiúot Dg. O ji tiek rauda, tiek ji žodžiúoja, kad, rodos, žemė persiskirs Alk. Vaikeli, gana žodžiúot, ką gi padės Nmj. Kai važiavau per girelę, gegutė kukavo, tai mislinau – motinėlė verkė ir žodžiavo LTR(Auk). | refl. Jz: Moterys susikabinę žodžiavosi Btr. 4. tr. buriant atkalbėti, atkerėti: Pats būrimo veiksmas vadinamas: užžadėti arba atžadėti, (už)vardyti, apvardoti, užkalbėti arba atkalbėti, (at)kerėti, žodžiuoti, numonyti LEIII375. \ žodžiuoti; apžodžiuoti; atsižodžiuoti; išžodžiuoti; nužodžiuoti; pažodžiuoti; prisižodžiuoti; susižodžiuoti