kuolas reikšmė
Kas yra kuolas? kuõlas sm. (4) DŽ, (2) Ds, Lp, Dkš 1. SD65,288,239, R, K įkalamas ar įbedamas kur nors pagalys (pvz., tvorai tverti), baslys, mietas: Su kūle kulia kuolùs į žemę J. Iš namo jo vos kuõlas viens pasiliko K.Donel. Kuõlai stovi atstu nuo kits kito KI30. Uosio kuolus išlaužė JR33. Viens iš jų, tvoros kuolą išsitraukęs, tuomi … kirtęs BsV142. Kuolais įveisiami gluosniai, topoliai rš. Betašydamas kuõlą, parsikirto koją NmŽ. Išsitraukęs kuolą, kap daviau Vs. Pilnas dvarelis svotelių, išlaužė uosio kuolelius (d.) Nm. Ant kuolų metė, tvoroje išaudė (d.) Dkš. ^ Tas arklys kuolu vejamas (rambus) Ml. Ant savęs perleidžia kuolus laužyt (leidžiasi mušami) DP533. Kuolą rėdyk nerėdyk – jis vis liks kuolu LMD. Ko stovi pas duris kaip kuolas tvoroje?! V.Krėv. Debesys kai kuolas, o lyja kai iš botago (apie žmogų, kuris dalyką išpučia, perdeda) Vj. 2. Rk, Pn, Nj trumpas pagalys, įkalamas į žemę gyvuliui pririšti arba į sieną – kam nors pakabinti: Kuolą reikia kalt, baslį best Pmp. Arklys kuolą išrovė ir su virve parbėgo namo Ėr. Su kuoleliu atalėkė [arklys] net namo OG133–134. Kuolą juodmargei įkalk giliai Všk. Karvė kuolą ištraukė ir nubėgo į avižas Vv. Pavalkai kaba ant kuolo klėty Rm. 3. akėtvirbalis: Nepalik akėčių ant dirvos: kai perdžius, kuolai iškris Sdk. Akėčių kuolas man buvo koją perdūręs Dbk. 4. prk. niekam tikęs, nerangus žmogus: Kas už tokio kuolo eis Ėr. 5. vienetas (pažymys): Iš rašomojo gavo kuolą rš. ◊ kad kuolaĩs lýtų bet kuriomis sąlygomis: Kad ir kuolais lytų, vis tiek eisiu Dkš. kai (kadà) kuolaĩ žaliuõs (pražydė̃s) niekada: Atiduos, kai kuolai žaliuos Ds, KlvK. Tada tas bus, kada kuolai pražydės J.Jabl. kaĩp kuõlą prarìjęs nejudrus: Stovi kap kuolą prarijęs Vlkv. kad tù kuolaĩs nueĩtum kad tu prapultum (keiksmas): O, kad tu būtum kuolais nuėjęs, ne kaip pas mane jauną atėjęs JD1020. kúolo įkálti nemóka nieko nenutuokia: Žinai, koks jis žmogus, jis kuolo įkalt nemoka rš. kuõlą (kuolùs) kìšti; rš trukdyti. kuolù atsistóti [gerklėjè] 1. virsti nemalonumu, blogiu, įkyrėti, gaktelėti: Kuolù atsistós jam šitie pinigai Ds. Anas jau man kuolu gerklėj atsistojo Ml. 2. sustingti (apie liežuvį), negalėti žodžio ištarti: Kad tau liežuvis kuolù atsistót! Ds. Liežuvis jam sustingo ir kuolu atsistojo Sz. nė kuõlo viẽtos visai nieko (nebuvo, neliko): Kai parsikraustėm, tai nė kuolo vietos nebuvo Vlkv. Kai aš čia atėjau, kuolo vietos nebuvo Skr. Viskas per karę sudegė, nė kuolo vietos neliko Vl. namų̃ kuõlas mėgstantis namie būti, namykštis: Jis toks namų̃ kuõlas Kp. nórs kuõlą tašýk ant galvõs apie nereagavimą: Jam nors kuolą ant galvos tašyk PPr360, Ds.