įminti reikšmė
Kas yra įminti? 1 įmìnti, į̃mina, įmýnė 1. tr. kojomis įspausti, įmurdyti: Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Mūsų daiktus jie sugebėjo kojomis įminti į žemę ir apkapstyti rš. Druska ... turi būt įminta purvuosna PM183. | refl.: Lenktinis peilis pamestas įsimýnė purvynan ir sunku jis beatrasti Š. ║ minant koja įspausti, palikti žymę: Prie diendaržėlio – rąstų krūva ir kažkieno neseniai įmintos pėdos rš. Dar inmina arkliai (pralaužia ledelį ant kelio) Lp. | refl.: Prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos rš. 2. tr., intr. J įkelti, įkišti koją kur: Neįmìnkit, čia karvių mėšlai Pc. Saugais, neįmìnk kojos kakotėn Š. Kai lapė kojas į spąstus į̃mina, tai jai koją drūčiai sugnybia Smln. 3. intr. Prk įžengti, įeiti: Atsikeldamas į ką įmini pirma? – Į senystę PrLXVII34. 4. refl. tr., intr. įsistoti, įsispirti: Jis atsikelia, įsimina šlepetes, apsisiaučia šiltu chalatu ir, priėjęs prie lango, įsižiūri į sodą V.Myk-Put. Įsimynė į nupjautas batų galvas A.Vencl. Neik basa, insimìnk klumpėsna – šalna lauke Alv. Seni, insimìnk čebatuosa Azr. Insimink nor klumpėm, kad nesušaltai Vrn. Ir įsimynė Igoris kniazius aukso kilpelę B.Sruog. 5. refl. tr. užminant įsidurti: Sau ką į koją įsimìnti KII236. 6. tr. pajėgti minti pakoją, paminą: Jo dviratis sunkus – aš jo neį̃minu Skr. 7. intr. J pajėgti laužti, minti (linus). 8. tr. Kos33 išlaužti, išminti (linus): Šmotą linų įmýniau J. ◊ pė́dą įmìnti nueiti, užeiti: Aš pė́dos neįmýsiu į ją (niekada nenueisiu) Erž. \ minti; antminti; apminti; atminti; įminti; išminti; numinti; paminti; parminti; perminti; praminti; priminti; suminti; užminti
2 įmiñti, į̃mena, į̃minė 1. tr. įspėti, atspėti: Aš į̃miniau, kur važiavai Veliuonõ[je] būdamas J. Įmiñk, kur žiba žiedas J. Turėsi įminti man antrą mano mįslę MPas. Įmiñk, ką aš čia turiu Up. ^ Inmink mįslę, per pilvą gyslę, kas tą mįslę inmins, šimtą metų gyvens (rezginės) LTR(Antz). 2. tr. užminti, užduoti (mįslę): Aš jiem kai iñminiau mįslę, tai pervakar neinspėjo Sdk. Tu inmiñk, o aš atminsiu Ds. 3. intr., tr. priminti, paminėti: Gerai tu čia į̃minei Skr. Kai į̃minei, paskui ir aš atsiminiau Skr. | refl.: Be reikalo įsìminiau apie tą savo sumanymą Vdžg. 4. tr. duoti (vardą, pavardę): Į̃mena pavardę Ėr. 5. refl. įsidėti į atmintį, įsidėmėti: Prieš akis iškilo senas, dar vaikystėj įsimintas gimtojo miestelio vaizdas rš. Įsimintas turinys gali būti atgamintas sp. įsimenamaĩ adv.: Viskas išreikšta labai taupiai, bet ryškiai, įsimenamai, poetiškai A.Vencl. įsìmenančiai adv.: Savo apsakymuose rašytojas sukūrė nemaža gyvų tarybinių žmonių paveikslų, nupiešdamas juos šiltai ir įsimenančiai A.Vencl. 6. refl. įsigalvoti, įsigilinti: Neturėjo dar brolis čėso įsimiñti, t. y. įsimislyti J. \ minti; antminti; atminti; įminti; išminti; numinti; paminti; praminti; priminti; suminti; užminti