kabėti reikšmė
Kas yra kabėti? kabė́ti, kãba (kãbi), -ė́jo intr. Š; SD399, R6, M 1. būti pakabintam, nusvirusiam, nukarusiam, kaboti, karoti, kabaliuoti: Vyrų tenai nebuvo: vieni dalgiai tekabėjo J.Jabl. Vandens lašai tebekaba, tebežiba ant lapų J.Jabl. Varpai ... kabė́jo BM69. Didelis meitėlis, kurs rytmety paskerstas buvo, pašiūrė[je] kabėjo BsPI18. Kaba paltis lašinių Sab. Virvė tarp baslių neištempta kãba J. Geležinis kabąsis tiltas ... į upę nuverstas LC1889,3. Kãba svirne kančiukėlis JV951. Kaba laikrodis ant sienos E.Miež. Mano kasytės žalių šilkelių, sienoj kabėste, mane virkdyste! RD40. Kabančios ausys K. [Elnias] kaklo priekyje turi karčius, kurie kaba ligi žemės Blv. Nuo lietaus ir purvų jos (katytės) plaukai kabėjo sustirę ir pasišiaušę J.Bil. Ant kryžiaus kabantį DP181. ^ Tupi tupikas, kabi kabikas (katinas ir lašiniai) Krp. 2. laikytis pakibusiam (ore, erdvėje): Debesis kãba (kýbo) viršuj kalno KI588. Sniego debesiai kabėjo žemai rš. Kaba žvaigždės aukštai virš sodybų E.Miež. Saulė kepino pro ramiame ore kabančias dulkes rš. | prk.: Mato, kad mirtis kaba ant galvos MPs. Siaubas kabė́jo ore rš. Ir tyla buvo priešiška, kabėjo kaip geležis rš. Bet ir ant jų gana kabėjo ranka pono: juk be žinios kunigaikščio jie negalėjo nei savo dukterį ištekėdinti A1884,111. 3. būti prie ko nors; stovėti, sėdėti: Radosi vyrų, kurie kabėjo prie naujojo mokslo prš. Prie bilietų kasos, kol gavau bilietą, reikėjo ilgai kabėti Kp. Jį teisman liudinyku pašaukė, dabar te kaba Kp. Mano dūšia kaba prie tavęs prš. ^ Kãba in sauso (sausai valgo) – da sukatos pristos Dbk. ◊ liežùvio galè kãba niekaip neatsimena (gerai žinomo žodžio): Šitas žõdis man liežùvio galè kãba BŽ47. kir̃vis kabė́tų apie tvankų orą: Gryčioj kir̃vis kabė́tų Ėr. \ kabėti; iškabėti; pakabėti; perkabėti
kabėti junginiai
- kabėti ant plauko