kliautis reikšmė

Kas yra kliautis? 1 kliáutis sf. (1), kliautìs (3) 1. Vj, Ktk, Č, Šlč žr. kliauda 1: Be jokios kliáuties arklys J.Jabl. Tuo metu jau gydytojas pasergėjo kliautį širdies rš. Šito arklio nepirk – su kliáučia Prng. Jei tu neturi kliaučių ubago, gali su nauda mokyt vaikus O. | Idant jų nuodžias ir kliautis atleistumbime MT219. Šventieji be kliaučių neesti MT230. 2. žr. kliauda 3: Kliáutis atsirado, negalėjau atvažiuoti Vb, Sb. Kad ne kliáutys, seniai būč prabagotėjęs Ds. Kad neturėsi [v]ožnių kliaučių, ta yra pariškadų Jzm. Kliautys priešingos bažnyčios prasiplatinimui buvo Gmž. 3. pretekstas prikibti, priekabė: Namiškiai pilni kliaučių ir nesutikimo A.Baran. Be kliaučių muštynės neprasidės Svn. Girtas ieško kliáučių susimušt Slk. Vienam kitam rašytojui dar reiktų, man rodos, čia tiesiai į save pažiūrėti, užuot vien kalbininkuose kliáučių ieškojus J.Jabl. Ieško kliauties kaip senas vilkas mirties TŽlV511. Bernas pyko, kliautį gavo, gaspadorių pravardžiavo O. Jis visą laiką ieško kliáuties pasibarti Dl. Ieškodamas vis visokių kliáučių rasi Užp. Kai nori muštis, ras ir kliáutį Sld. ^ Ale tai – užmačia: apyvarus paleidus, kliaučių ieško! rš. 4. priežastis: Be kliáuties žmogui ir smerties nėra Ds. Neradęs kliauties smerčiui, paleist geidė O. Jis, kai nori namo važiuoti, tai randa kliáutį ir nuvažiuoja Švnč. 5. J pasitikėjimas; sutarimas: Tarp visų kliautis ir vienybė buvo S.Dauk. Tu viltis mano, tu kliautis mano M.Valanč. Jei tik būs kliautìs, tai ir nėko jums netrūks Všv.
2 kliáutis sf. (1) 1. įtaisas, prie kurio ar kurio kas kliaujasi, laikosi (pvz., pagaliukas kampinei lentynėlei prilaikyti; pagaliukas, kalamas prie lygių lentinių laiptų, kad einant neslystų): Kliáutys prisimuša prie lentų tilto, namus statant, kai reikia aukštai nešti plytas ar kita ką, kad nenuslyst einant Ds. 2. iš medžio padaryta grandis įstatyti karčiai, vartojamai kam pakabinti: Pataisyk kliautį, kai trūks, tai kartis gali užgaut lėkdama Km.

kliautis sinonimai

Ką reiškia žodis kliautė? Visi terminai iš raidės K.