apsiūti reikšmė
Kas yra apsiūti? apsiū́ti, àpsiuva (apsiū̃na), apsiùvo (àpsiuvė) tr. K, Š, Rtr; SD204, R160, Sut, M 1. J, DŽ kiek reikiant pasiūti (drabužių, avalynės): Motina àpsiuva vaikus BŽ309. Seniai jau visus apsiuvau ir vis iš naujo apsiuvu I.Simon. Bus ir apsiūtas, ir apskalbtas, ir pavalgęs Pč. Reikdavo priverpt, priaust ir šeimyna apsiū́t Lb. Tris vyrus apsiū́t rankom – ogi dirbt tai reikia! Eiš. Milo praaudžiau ir [šeimyną] apsiuvaũ Jd. Apsiùvo visus: tėvui batus, man burlečius ir vaikam pasiuvo Ds. Kai Urbonam apsiūsiu, tai ir an jum nueisiu [siūti] Ds. Kad mane karaliaus sūnus paimt, tai viena adatele visą vaiską apsiū́čia (ps.) Ad. Jo mylestai teip patikę – liepęs pieminelį apsiūti kraučiams S.Dauk. Žmogų nu galvos iki kojų apsiūti galįs BsPI98. ^ Adata maža, o visą pasaulį apsiuva KrvP(Mrk). Adatėlė siratėlė žmogų apsiuva, mergelę aprėdo KrvP(Nmn). Maža panelė visą svietą apsiuva (adata) Pšl. | refl. tr., intr. K, Š: Pati moku siūti, pati ir apsìsiuvu Vkš. Siuvau, vaikus i šeimyną apsisiū́davau Vn. Kai apsisiūsi didumą, tada ir man pasiūsi Krč. 2. apsiūdinti: Vyrą apsiū́ti NdŽ. | refl.: Tai šiemet jau visi būsim apsisiùvę, tik tėvui da reiktų sermėgos Ds. Buvo siuvėjas, tai visi apsisiùvom Dkš. Pagal madą apsisiuvęs rš. 3. DŽ siuvant aplink, kraštus sutvirtinti, papuošti: Rūbai šilkais apsiū́ti NdŽ. Pakraščius apsiū̃na Tt. Apsukõ apsiū́k lopinį, bus drūčiau Klt. Kišenės įkirptos ir apsiūtos plačia siūle sp. Baltais pinikais apsiūti priegalvio kraštai I.Simon. | Pamergės apìsiuva kasnyku galvą Všn. 4. Sut aptraukti medžiaga, oda ar pan.: Apsiuvu oda ką SD228. Audeklėliu lopšiukas apsiū́tas Rod. Apsiū́ta kailiniai Šlčn. Kai vailokus apsiū́siu [su medžiaga], tada tau kelnes siūsiu Ds. An pagalaičio apsiū̃na, ir būna guzikas Rod. ^ Kai įkiša – kaip apsiūta, kai išima – kaip nebūta (žiedas) LTR(Rk). 5. siuvant apdėvėti: Mašina apsiūta, o prašo aštuonių šimtų rublių Lk. 6. apkalti, apmušti, apmūryti: Kai sudegė sena pirkia, tai manėm pasistatyt naują, sienas apsiū́sme Rš. Namą reikia lentom apsiū́ti – bus šiltesnis Jnš. | refl. tr.: Ans tą namą apsimūrijo, buvo toks, kai mano – medinis, o daba su plytom apsisiùvo Žg. 7. Alk šnek. apgauti, apsukti: Jis mane visai apsiùvo Žal. Taip apsiùvo, kad nei paleistas, nei pakartas Šk. Jau dabar apsiūtas, ir baigta Br. 8. šnek. apibėgioti kur, aplakstyti: Miškinukas suprato, kad senelis, jo ieškodamas, apsiuvo pusę girios rš. Apsiùvo visą miestą – ieškojo meistro Krš. ◊ ausiúotines apsiū́ti aplupti, apmušti: Jy (ji) ausiuotines apsiūs Lp. šuniẽs (meškõs, vélnio, vil̃ko) káiliu (skūrà) apsisiū́ti pasidaryti rambiam, neklusniam, į nieką nereaguoti: Apsisiùvo šùnio skūrà Dkš. Vélnio skūrà apsisiùvo: nei tėvo, nei močios neklauso Klt. Piemuo suvis apsisiuvo šunio kailiu, tai miega, bovijas, ė gyvulių i nedaboja Ml. Apsisiūsiu šunies kailiu ir niekam nei cento: ar tėvas, ar brolis, ar kunigas Mrk. Apsisiùvęs vil̃ko káiliu, tu jam nieko nepadarysi – mušk nemušk Lp. Apsìsiuvė [vaikas] meškõs skūrà Lp. šuniù apsisiū́ti pasidaryti blogam, neklusniam: Nebūk, vaikeli, šuniù apsisiùvęs – klausyk, ką močia sako Trgn. \ siūti; antsiūti; apsiūti; atsiūti; dasiūti; įsiūti; paįsiūti; išsiūti; nusiūti; pasiūti; papasiūti; persiūti; prasiūti; prisiūti; susiūti; pasusiūti; užsiūti