durnas reikšmė

Kas yra durnas? ×dur̃nas, -à (sl.) adj. (4) 1. SD114, R, H, K kvailas, neišmintingas: Nebūk dur̃nas, imk, kad duoda Rm. Kokis gi tu dur̃nas! OZ16. Tai reikia jau ir būt tokiam durnám! Lp. Judu esatav durnu VoL461(Kl). Dur̃nas kaip aulas Ds. Dur̃nas per visą pilvą J.Jabl. Ot žmogus durnutė̃lis – vaiko razumą turi Lp. Jau svieto krašte durnesnis negal būti Sch112. O penkios iš jų buvo išmintingos, o penkios buvo durnos BtMt25,2. Durna kalba SD60. ^ Jo gera galva, tik durnam pateko Kair. Durnà galva nei plinka, nei žyla Kp. Ta burna būtų durna, kad duodama neimtų Sln. Durna galva – kojoms klapatas S.Dauk. Durnám ir vabalas mėsa Šmn. Durnám visada duok kelią Švnč. Su durnù du turgù Slk. Jauna durna, sena pikta J.Jabl(Ds). durnaĩ (dur̃niai) adv.: Durnaĩ kalbi Pn. Tatai durnai darei BB1Moz31,28. Razumniai mislinau, ale dur̃niai padariau Lp. durnỹn adv.: Durnỹn eiti K. Merga senỹn, tai ir durnỹn Ds. 2. piktas, negeras, pasiutęs: Dur̃nas arklys KII353. Kareivėlio durnas būdas JD1017. Dabar toks dur̃nas čėsas (karo metas) Gs. ║ keblus, sunkus: Šešioliknyčiai dur̃nas dėlto audimas Slm. ║ smarkus, stiprus: Dur̃no alaus pridaryta – visi baisiausia nusilakė Dbk. Durnì krienai – lenda į nosį Kt. durnaĩ adv.: Durnaĩ drąsus KII315. Daug tarp mūs yra, kurie, durnaĩ prisiriję, vokiškas dainas dainuot ir keikt prisipratin K.Donel. ◊ dur̃nas dáiktas kvailys: Ką tu čia su durnù dáiktu susidedi Snt.