mėčioti reikšmė
Kas yra mėčioti? mė́čioti, -ioja, -iojo iter. mesti. 1. K mėtyti, svaidyti: Nemė́čiok uogų an žemės – traiškos Žlb. Gentys ir bendrai mėčiojo į ugnį meškos ir lūšių nagus, raudodamys ir garbindamys jo karės darbus S.Dauk. Po sodelį vaikščioju, obuolėlius mėčioju (d.) Nm. Viliojo mane, mėčiojo mane saldiniais obuolėliais LTR(Krp). | prk.: Supykęs jis paskubomis mėčiojo žodžius rš. Ans užgaules mė́čio[ja] Šts. Kaltybes mėčio[ja] ant kito P. Ant kitų mė́čio[ja] [kaltę], pats būdamas kaltas Šts. | refl.: Vaikai mėčiojosi bulvių lupenomis rš. ║ šalin mėtyti, kratytis kuo: Nuo savęs mė́čioti nenoriu J. Mėčioja kaip piktą piningą Kos152. ║ mostaguoti, mojuoti: Rankas mė́čio[ja] kalbėdamas Šts. Kad uodegą mė́čio[ja] katinas – keika Žr. 2. blaškyti į šalis: Vėjai tave blaško ir mėčioja Pč. O laivą viduj marių vilnys mėčiojo GNMt14,24. | refl.: Rėkia, klykia, mė́čiojas kaip piktų dvasių apsėstas Kp. Kumelė lipa piesta, mėčiojas į visas puses BsPII81. Matus arklys, kurs į šalis važiuojant mė́čiojas J. | prk.: Kai ėmė klausinėti, tai jis – mė́čiotis (vieną kartą vienaip sakyti, kitą kartą kitaip), ir sugavo meluojant Al. 3. refl. kaitalioti vietą, pereidinėti iš vietos į vietą: Mė́čiojas kaip šalna patoriais (nepabūva vietoje) Lkv. Ilgai kentėjo ji, vėžys mėčiojos po visą kūną LzP. Mė́čiojas tas kaltūnas į galvą Jdr. 4. refl. iš vienos vietos į kitą mėtyti, nebranginti: Mė́čiojo mė́čiojo, drabstė tą savo šimtasiūlę, o dabarčiuo neturi su kum apsivilkti Krš. | refl.: Ieškok prie kluono: mačiau kadaise mė́čiojos tenai Lkč. 5. eikvoti, išlaidauti: Abu su tėvu užpuolėva šaukti, kad teip mėčioja pinigus Pč. Ans Dievo doveną nemėčiojo be reikalo KlvrŽ. | refl.: Pataupus žmogus nemė́čiojas, nesvaidos Šts. 6. refl. persikreipinėti, persimetinėti: Epušinės lentos nepaprastai mė́čiojas Brs. Būs tiesus, nemėčiosis medis pjautas, kad mėnesio kumpimas prisipildo Šts. 7. refl. būti išrankiam, mėčiakotis: Mė́čiojasi, nežino nė pats, ko nori Jnšk. Ėsk, kas paduota, nėr ko besimė́čioti Pšl. Ligonis mė́čiojas, t. y. geidžia, ko nėra J. ◊ akìs (akimìs) mė́čioti žvilgčioti, dairytis: Mėčioja akis į visas šalis ir baisiai vaitoja Sz. Pravirstant durims, vyrai kas sykis godžiai mėčiojo akimis per duris V.Piet. pėdàs (pė́dus) mė́čioti 1. bėgant ar einant daryti užuolankas, staigius posūkius, kad iš paliktų pėdų nesusektų kur nueita: Kiškis bėgdamas pėdàs mė́čioja Vv. Vagis pėdàs mė́čiojo Vv. 2. slėpti veiksmo pėdsakus: Nusikalto, todėl dabar mė́čioja pė́dus, kad nesusektų Lnkv. Gudrusis dėdė nė nemanė savo pėdų mėčioti Vaižg. pinklès mė́čioti I išjuokti ką. \ mėčioti; antmėčioti; apmėčioti; atmėčioti; įmėčioti; išmėčioti; numėčioti; pamėčioti; permėčioti; pramėčioti; primėčioti; sumėčioti; užsimėčioti