mėtyti reikšmė
Kas yra mėtyti? mė́tyti, -o, -ė iter. mesti. 1. SD31,147,331, K svaidyti, mėčioti (šalin, žemėn, į ką): Niekas pinigų an kelio nemėto Ds. Akmenimis mėtau, žudau, užmušu R339. Ei, mė́tė, baidė mane motynėlė raudonais obuolėliais JD1250. Kad jau gerai išgerdavo, mėtydavo vienas į kitą raginiais kieliškėliais LTII115. | prk.: Svočia! svočia! skubėkit! – girdėti mėtomi žodžiai Žem. Niekas tavę neujo, blogais žodžiais nemėtė LTR(Lp). Užtemęs dangus mėto tankius žaibus Mair. ^ Akmens nemėtyk, šuns nepuolamas LTR. Nemėtyk strypinus pirma šunų, paskui neteksi nei pyragų B. | refl.: Jau mė́teis sniegu? Lp. Eime, Juliau, mė́tytis Skr. Vaikai, nesimė́tykit [sniegu, grumstais] – da langus išmušit! Gs. ║ mėtant paduoti: Aš mė́tau šiaudų gyvoliams J. Nedera imt duonos sūnų ir mė́tyt šunimus DP115. 2. svaidyti, mėčioti aukštyn: Kieta košė – gali mė́tyt Bgt. Kad įmanyčiau, savo mergelę paversčiau obuolužiu, mė́tyčiau ant rankužių JV67. | Išbėgus iš tvarto, šikną mėto (šokinėja, laksto, spardosi) telyčia Gs. Savo kietumu ratus aukštyn mėtė žvyruotas vieškelis rš. 3. Lp, Šln dėlioti į vagą (bulves) sodinant: Juozai, eik ir tu padėt mė́tyti bulvių, mergos vienos nespėja Mrj. Man geriau arti, negu bulves mė́tyti Skr. Rytoj bulves svadinsma, ateik mė́tyti Skdv. Dviejõs gal paspėsma mė́tyt Užp. 4. Ml vis į kitą vietą dėti (apie vištą): Višta visur kiaušinius mė́to Ėr. 5. bet kur numesti, leisti niekais eiti, netausoti: Nemė́tykit duonos Ps. Dirbk, kad turėtum duonos, neleisk pinigų, nemėtyk nė šiaudo – ir gyvensi A.Vencl. ^ Nemėtyk trupinių – neturėsi ir marškinių LTR(Zp). ║ refl. būti ne vietoje, nesaugomam, nebranginamam; vadalotis: Pagalius suneškit į pašiūrę, kad nesimė́tytų pas tvartą Gs. Da par mañ' mė́tos kultuvai! Ds. Tegul Onelė atiduoda Endrei tą jo lagaminėlį ... Ko jis ten po kojų mėtosi?.. J.Paukš. Nesirūpink, – juokėsi motyna, – niekur numirėliai nesimėto nelaidoti Žem. ║ refl. būti lengvai įgyjamam, lengvai gaunamam: Tai kad ir tie rubliai nesmėto, darmai niekas neduoda Skdt. Manai, kad pagyrimai tai taip ir mėtosi. Ne kiekvienam juos davinėja rš. Dviračiai nesimėto po kojų – reikia pinigus mokėti Jnš. Ir par mum nesmėtė pašaliais lašiniai (per daug jų neturėjome) Užp. 6. blaškyti, svaidyti į šalis: Kelias slidus, mėto mašiną an šonus Ėr. Mė́to vėjas varnas [skrendančias] Ėr. Mes buvome smarkios audros mėtomi SkvApD27,18. 7. refl. šokinėti, laigyti: Vakare žuvys ežere tik mėtosi Lš. Šiandien pavidna (turėtų) pagaut daug žuvų, ba labai mė́tosi Sn. Čia mačiau nė šiokią, nė tokią žmogystą, kuri, mėtydamasi prieš debesį, subinę rodė MitII12. | Aukštai mėtosi kregždės rš. 8. refl. judėti į šalis, kraipytis: Šlaunis neleidžia į šalis ratams mė́tytis Žvr. ║ blaškytis, neramiai vartytis: Ana mė́tos mė́tos [lovoje] Arm. Ligonis jau mė́tosi, o jie juokais verta Up. ║ puldinėti į šalis: Jis mėtos kaip padūkęs J. Arkliai nebenori toliau eiti, tik mėtosi į šalis, mėgina net atgal vežimą stumti Pt. Lot gali, mėtyties gali, įkąst nieku būdu negali SPII71. Mėtos ir mėtos kap šuva raščynoj (duonos maišyme) Arm. Mėtos kap žuvis aplink ledą ir nieko nepadaro Vrn. 9. refl. nuolat kaitalioti buvimo vietą, veiksmo kryptį: O kur jūsų Jonas dabar gyvena? – O taip sau mė́tos po svietą, ir gana Kltn. Nėr blogiau, kai reik mė́tytis per svetimus Rs. Ko mė́tais iš vietos į vietą, lyg darbo neturi! Lkš. Nesimė́tyk iš vienos krautuvės į kitą Ėr. Jis stojo į darbą dar berniūkščiu, mėtėsi nuo statybos prie statybos rš. Vėjas mė́tosi Ėr. O ugnis mėtosi nuo vienos triobos ant kitos V.Piet. Skausmai mėtosi po narius, o čia žmonys almesius kela trobo[je] Rt. Ligoniui skausmai mėtosi visame kūne Pt. Ir neturi šaknies savyje, bet yra nei oras mėtąsis NTMr4,17. 10. drebinti, krėsti: Ot drebulys jį mėto Žrm. 11. Skr, Jnšk, Km tuščiai leisti, netaupyti, švaistyti: Katrie pinigo daug padaro, tai gali ir mė́tyt Gs. Doras lietuvininkas nemėto pinigų už niekniekius I.Simon. | refl. prk.: Jis tuščiais pažadais niekuomet nesimėtė rš. 12. daugelį grūsti, talpinti kur: Juos rūsčiai baudė, mėtė į kalėjimus rš. 13. vieno po kito netekti pakeičiant naujais: Arklys kai mė́to dantis, tai jis dar jaunas Rm. 14. refl. nuklysti, pasimesti: Kad nesmė́tytų stotkai, piemenai per Užgavėnes, einant gult, surenka visus šaukštus ir samtį ir suriša gaspadoriaus diržu (priet.) Lp. 15. refl. abejoti, svyruoti: Nu ko tu mė́taisi: negausi geresnio vyro Rdm. Nu žinai gi, dar kol kas mė́tosi Lš. 16. berti (spuogais, votimis): Ir mane jauną mėtydavo spaugais Sdk. Bais spaugais mė́to vaiką Gdr. Jį vočiūkštės mė́to Mlt. Pernai vis veidą pampliais mė́tė Rdm. Taũ kiauniežiai labai mė́to, gerk mielių! PnmR. 17. refl. raitytis, lankstytis, mesti gunklas: Sausas medis nesimėto And. 18. kur ne kur pakrikai dėti, marginti: Pry bovelninių reiks mė́tyti i lininį siūlą Skdv. Eilion nesodinu, taip tik mėtau [įvairias gėles] Vb. 19. atkirpto audinio kraštą apsukai apsiūti, kad nebrigztų: Sėdžiu an lovos ir mė́tau siūles Al. Tą škurlį tai nereiks mėtyti Gdž. 20. negiliai ariant versti vagas į tarplysvio pusę, skusti: Rugienas mė́tyti lengviau, kaip plėšinį plėšti Skr. Kai tik palis, tuoj reiks iš lysvių mė́tyt Grš. 21. daryti kasant: Žiemą reikia takus mė́tyt Lnkv. Kam mė́tot takus? Kas ateis? Lnkv. ×22. žr. išmetinėti 4: Nereik mėtyti, jei nežinai tikrai Dr. Ji man pradėjo mė́tyt: aš tau tą daviau, aš tau tą Lnkv. 23. refl. užsipuldinėti: Kiti ... ant paties Dievo ... be baimės mė́tos DP248. ◊ ãkį (akìs, akimìs) mė́tyti; akimìs mė́tytis žvilgčioti, dirsčioti: Kalbėjo ji savo draugėms, mėtydama akį į vyrą rš. Čigonė tik akìs mė́to Skdv. Ot vaikas: jei įejo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur Lš. O boba vežime – visa kaip apmirus, tik mėto akimis rš. Aš nesmėtau, mergužėle, negražiom akelėm, tik kad tavo, mergužėle, pasogėlis mažas Rod. bùrtus mė́tyti burti: O kad jį nukryžiavojo, perdalijo rūbus jo mėtydami burtus Ch1Mt27,35. ×į ìlgus (tólimus) mė́tyti čėsùs; R51 atidėlioti tolesniam laikui. ìškalbą mė́tyti; N atsikalbinėti, teisintis. kal̃tę mė́tyti (ant ko) kaltinti: Bobos iš to ko nesusipešė, bemėtydamos ant kita kitos kaltę Žem. kortàs mė́tyti kortuoti: Ten ėjo darbas: vyrai mėtė kortas, žarstė pinigus rš. mė́tyti ir vė́tyti duoti visko (bloga ir gera) patirti: Aš esu jį ir mėtęs ir vėtęs J.Jabl. Jis yra mano ir vėtytas ir mėtytas J.Jabl. O vis dėlto kažkaip kvaila ir pikta, kad juos, tiek kartų vėtytus ir mėtytus, taip negražiai užklupo rš. pė́das mė́tyti 1. einant daryti užuolankas, vingius, kad nesusektų, kur nueita: Lapė, vaikučius augindama, moka pėdas mėtyti, kad jų niekas neaptiktų Ss. Mėto pėdas kaip senas zuikys Grk. 2. prk. apgaulingu būdu, klaidinant išsisukinėti: Gudrus žemaitis – moka mėtyti pėdas A.Vien. Nemė́tyk pė́das! Kt. Tu jau čia pėdas mėtai, jau meluoji Ig. pìnkles mė́tyti statyti žabangus: Tataigi jos ir mėtydavo Karklynui dvidešimt penkias pinkles, bet Karklynas nekrisdavo nei vienosna Blv. purvaĩs mė́tyti niekinti, dergti: Žmonės juos purvais mėto (drabsto) J.Jabl. úodegą mė́tyti išsisukinėti: Nors visap tu mė́tai úodegą, ale jau nieko nebus – neišsisuksi Alk. vìngius mė́tyti einant daryti užuolankas: Per molyną, per smėlyną vingius mėto, rausia vagą vis gilesnę, vis platesnę S.Čiurl. žodžiùs mė́tyti 1. kalbėti: Nepagalvojęs mė́to žodžiùs – a nesigailės? Gs. Senė nemėto žodžių juokais Pč. 2. bartis: Mes sutinkam, žõdžių nemė́tom Alvt. \ mėtyti; apmėtyti; atmėtyti; įmėtyti; išmėtyti; numėtyti; panumėtyti; pamėtyti; permėtyti; pramėtyti; primėtyti; sumėtyti; užmėtyti
mėtyti junginiai
- (ap)mėtyti, (ap)svaidyti, (ap)mėtyti/užmėtyti akmenimis, (ið)mëtyti, nukloti