valka reikšmė

Kas yra valka? 1 valkà sf. (4) K.Būg, J.Jabl, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, FrnW, KŽ 1. Kos58, ŽŪŽ129, Kpr, Km, Švnč nedidelis klanas, bala, negili lietaus prilyta duobė ant kelio, pievoje, dirvoje, kieme ir pan.: Po lietaus ant kelio vienos val̃kos Pnm. Kiemionys[e] val̃kos stovi, palijo kaip reikiant, o par mus – ir lašelio Slk. Tiek pripylė lietaus, kad an dirvų didžiausios val̃kos stovi Vžns. Ot lyja – net val̃kos bėga Plš. Ažlijo smagiai, nue[jo] val̃kos Dgšl. Kad davė lietus, prilijo, ant kiemo valkà, ir juos (ančiukus) užumušė, užuplūkė lietus Slm. An kelio baisiausia purvynė, val̃kos, val̃kos stovia Svn. Prie stočiai šlapia, val̃kos, prilyta Dkšt. Po durim valkà [v]andenio – gal lyja? Klt. Po lietaus tai valkõs[e] braidydavom, kojom šiulta, gera Skp. Varlė išliuoksėjo iš valkõs ant kalnelio Š. Čia tokia valkà, kad čebatus galì prisemt Šmn. Val̃kos stovi dirvos[e], ir ką tu darąs Skdt. Per kelią peršoko [briedis] ir an val̃ką nuejo Rud. Lįsiu kokion valkõn ir prisigirdysiu PnmR. Su kaliošėliais išeina moteris [dirbti] – valkà; nu kaipgi eis valkõn, sušlaps gi Kp. Anas parnešė mañ’ par val̃ką Č. Valkõj nusimazgojau kojas Žln. Nebraidžiokit, vaikai, po valkàs: kojos plyšta pavaserį! Jdp. Kurgi lipi valkõn, ar jau visai apžabalai?! On. Būdavo, aria [bulves], o [v]anduo seka kaip kokia valkà ir reikia kast Ob. Žiūrėk, žąsys ka maudos valkõj Pšl. Rudenį, kur valkà didelė, ledą prakirsi ir kuolą šitą invarysi tęnai Aps. Kai pamatai, kad žvirbliai valkoj maudos, vanojas, tai lauk greit lietaus LTR(Kp). Tau kojelės didelės: – O nei šiam, o nei tam, ištaškyti valkom NS839(Kpr). Kitas, už pečių nutvėręs, su dideliu užjautimu vadina sužeistąjį prie valkos apsimazgotų TS1904,4. Juras visų giliausią valką išbraidydavo, į visų aukščiausį medį įlipdavo Vaižg. Šiandien po ilgo laiko vėl nusišvietė saulė, nusigiedrino dangus, ir jo tolimas, žydras gilumas suspindo lietaus valkose J.Marcin. Nulijo – pas mum nei valkẽlės nėr, o prie krautuvei val̃kos didžiausios Slm. ^ Bulbienė ataušo, kaip valkà, ką čia bevalgysi, įsipilk šiultesnės Skp. Marias perplaukęs valkõj nuskendo JT288. Valkõn įgriuvęs sausas nekelsi Pnd. Mąslių tėvas valkõj guli (liežuvis) JT273. ║ Šmn, Klt išsiliejusio ar palieto skysčio klanas: Šalia jo klaksojo sukrešėjusio kraujo valka J.Jabl. Po peštynių valkà kraujų liko Prng. Rytą nueini, Dieve, kraujo valkà, ir visi trys gulia smagenom ištaškytom Slm. Kraujo valkas už tave praliejo Gmž. Jau geroka valkelė seilių privarvėjo ant stalo Vaižg. Šunys val̃ką padirbo (prišlapino) Všn. | prk.: Metai praslinks, o kruvina valka neišdžiūs toje sieloje TS1896,8(Vaižg). 2. Srv šlapia, klampi, pelkėta vieta, dauba: Vasarą ir arklius valkosè gano J.Jabl. Valkà – tai raistas tokis; buvo pas mus už kluono, beržynas tokis Pv. Būdavo pilna valkà berželių priaugus Pv. Aš inejau šiton valkõn arklio kinkytie Aps. Kada pradėsma valkàs pjaut? Dbk. Einam į valką grybaut Kls. Tę valkõj pas mus yra arnikų Vrn. Pempė valkõj gyvena ir te gūžtą suka Pnd. Girdėjos ir perkūno ožiukas, ir antys šitoj valkõj PnmR. Valkõj, sako, jie vos neprigėrė Al. Gal geriau valkõj būčia ėmęs [sklypelį], da papuls ant vėjo Slm. Kiekviena valkẽlė vardus turėdavo Ds. Reikia šieną vilkt iš valkõs Rm.
2 valkà sf. (2) 1. DŽ, NdŽ oro traukimas, trauksmas: Kad susidarė valkà, tai net pelenus traukia į kaminą Rk. 2. žr. valkius: Nu žiemos pradėjau nebmatyti, turbūt iš apačios būs valka P.Aviž(Užv). Akis gali apsitraukti valka, gali apaugti tamsumu prš.
3 ×valkà sf. (4) DūnŽ, LKAI78(Tt) žr. 3 valkas: 1. Valkà viršutinė karpuota Grd. 2. S.Dauk. 3. Ta gera valkà drobužius trinti DūnŽ. Aš einu įsinešti val̃ką pančekoms velti Užv.