žliaugti reikšmė
Kas yra žliaugti? žliaũgti, -ia, -ė K.Būg, Rtr, RŽ, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ 1. intr. LVIV820, Ob, Sv, Rm, Vad, Pbs, Ar, Pg, Šlvn, Užv smarkiai tekėti, srūti: Lyjant jau per visą dangsčių žliaũgia Slk. Dangtis kiauras, šiaudų nebėr, – kaip tik lietus, tai ir žliaũgia visais pakraščiais Pnd. Kad lyja, net žliaũgia Ds. Jei par naminės gėlės lapus rasa žliaũgia, greit lietus bus Avl. Ašaros tik žliaũgia ir negaliu sustabdyt Krč. Oho kaip dirbdavom – net prakaitas žliaũgdavo! Mžš. Tiek prisitulojo, prakaitas žliaũgia Krč. Laksto (futbolą žaidžia) vyrai, prakaitas žliaũga, tiek to įdomumo Krš. Visas sušilęs, šlapias – prakaitas žliaugia ir per kaktą, veidą, ir per nugarą – bet jis to nejaučia J.Paukš. Ir iš kur to kraujo tiek emas – kadai žliaũgia Skp. | prk.: Marti kad išvirė viralą – debesys per bliūdą žliaugia Kp. žliaugtinaĩ adv.: Miesčionas nepratęs, su šake pamosavo – prakaitas žliaugtinaĩ žliauga Krš. ║ Zr slinkti: Smėlis ėmė žliaũgt Sl. 2. intr. Kos58, J, Lš, Brž, Dbk, Vj, Č, Nj, Grk, Brs, Dr, KlvrŽ, Pln, Užv, Kv, Varn, Up smarkiai lyti, pliaupti: Jau naktį pabudau apie septynias – lytus žliaũgė VšR. Jau trečią dieną žliaũga lytus, i šienas supūs negrėbtas Tv. Nu ale mat kad apsiraugė, jau žliaũgs parnakt Slm. Dvi savaites iš eilės žliaũgia lietus, kai nebereikia – tai žemė atmirko Krč. Žliaũgia ir žliaũgia – nė[ra] vasaros Brš. Būdavo, žliaũgdavo [lietus], duobių išgrauždavo Sl. Ak tu, pašėlo kaip žliaũga Vkš. Žliaũga, verta, kur senas galì eiti Rdn. Žliaũga i žliaũga – padirbs badus Krš. 3. intr. mirkti, šlapti: Žliaũgė šienas, kol įžliugo J. 4. tr. Rtr, NdŽ, KŽ merkti. 5. intr. Krš euf. šlapintis: Ot jau kokis nevala: žliaũgia ir žliaũgia kasnakt patalan Š(Vrn). 6. intr. tvoti, telžti: Kad žliaũgsiu per snukį, tuoj nebelįsi Kri. 7. intr. Alks, Ds, Skd, Yl, Užv smarkiai verkti, žliumbti: Ko žliaugi, t. y. rėki, verki? J. Ana žliaugia kaip murmulis J. Ši tujaus pradėjo didžiai žliaugti M.Valanč. Nežliaũk, tas nėko nepadės, neprikelsi iš numirusių KlvrŽ. 8. tr., intr. Pš, Skr, Jrb, Grš, Kt, Bgt, Mrj, Alvt, Lš, Rdm godžiai ėsti (ppr. šlapią, sultingą pašarą): Karvės žliaugtè žliaũgia dobilukus Gž. Jautis, kur gera žolė, žliaugia J. Gyvulys, įpuolęs į gerą žolę, tik žliaũgia, tik žliaũgia J.Jabl(Ilg). 9. tr. Jnš, Šl, Jd, Tvr, Kb menk. godžiai valgyti, ėsti, ryti: Kad turi mėsos, paspirgyk, jei neturi, sausą [bulbienę] žliaũk Rz. O, kad aš jų (pinigų) nors geras rieškutes turėčiau. Nieko tąsyk neveikčiau, lašinius žliaugčiau ir ant krosnies per kiauras dienas tvarsyčiaus A.Vaičiul. ^ Žliaũgia tik kap žalis žolę Plv. \ žliaugti; apžliaugti; įžliaugti; išžliaugti; nužliaugti; pažliaugti; prižliaugti; sužliaugti; užžliaugti