peikti reikšmė
Kas yra peikti? 1 peĩkti, -ia, -ė tr. 1. SD139, R, K nepalankiai vertinti, kelti neigiamas savybes: Neeisiu pas ją, kad taip peikia, t. y. šiušina J. Tiek supročio (supratimo): žino, kad giminė – peĩkia vis tiek Rz. Ir geriausią anytą marti peikia TŽIII381. Jau te ne moma, kur savo vaikus peĩkia Dglš. An turgaus savo peĩksi – neparduosi Mžš. Ir mūsų nepeiktini laukai J.Jabl. Nei ans peĩkė, nei ans keikė – neblogas buvo žmogus Kl. Žmonys peĩkia, kad ji (išrinktoji mergina) niekam varta Mžš. I balsas buvo nepeĩkiamas (neblogas) Str. Darbą gavau ne teip labai peĩktiną Grl. Vasara, rods, buvo nepeiktina, nes buvo gerai šilta BsPIII78. Eikš, mano bernyti, visų peikiamasis, kaip bijūnytis, darže skinamasis! RD70. | Agrestai nė kokio grunto nepeika, užvis vienok mėgsta žemę juodą S.Dauk. ^ Kas peikia, – sau teikia, kas giria, – kitam skiria Ps. Kas save giria, kitą peikia LTR(Viln). Kas savo prekę peiktų, būtų metamas iš turgaus LTR(Lkv). Katilas puodą peikia, o abu suodžiu PPr372. To niekas nepeikia, kas nieko neveikia Tr. Nepeik pietų, kol alkanas PP218. Negirk pradžios, kad nepeiktum pabaigos PP215. Višta dėl to vandenį peikia, kad plaukti nemoka J.Dov. Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi LTR. peiktinaĩ adv. BŽ22, Šv: Tėvams neįtiko niekuo. Ką tik Katrė darė, vis peiktinai Žem. Antanas dabar gyvena nepeiktinai (neblogai) Zr. | refl. tr.: Jie vienas kitą peikiasi Ėr. 2. R, I, N niekinti, nevertinti: Peikiu, niekinu, ažu nieką turiu SD58. Įstumki peklon neteisūsius, tavo vardą peikiančius Mž400. Jozefas galėtų mus peikti ir užmokėti visą smirdystę, kurią mes jam padarėm BB1Moz50,15. Todėlei peikė (paraštėje nekentė) jį filistai BB1Moz26,14. Veizdėk, bau nori tu ... prisiversti pakūtą daryti, alba griekus peikti BPI69. Nepeikia Viešpatis ... verksmo anų moterų, kuris iž geros širdies eit DP175. | refl.: Atvažiuokite, nesididžiuokite, atjokite, nesibijokite, ateikite, nesipeikite tiesiu vieškeliu, kurs akmenimis grįstas (iš kvieslio oracijos) rš. Nesipeikigi ... nobažnyste mūsų MKr20. Žmonėmis griešnomis nesipeikia SE153. 3. refl. Alk, Ar, Vv skųstis, būti nepatenkintam savo būkle: Nesipeikiù – gera vieta, geri žmonės Jrb. Ji prieglaudoj peĩkiasi Šn. Gyvenu neblogai, gyvenimu nesìpeikiu Mrj. ^ Ir vištos nesipeikia, kai grūdų paberi rš. \ peikti; atpeikti; įpeikti; išpeikti; nupeikti; papeikti; supeikti
2 peĩkti, -ia, -ė tr. kapoti, kirsti peikena: Peĩkia, peĩkia ledą ir jau dugną pasiekė Švnč.