varinėti reikšmė
Kas yra varinėti? 1 varinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. KBII196, K, Š, Rtr, FrnW, KŽ, DŽ, LzŽ; R, MŽ, Sut, M, L 1. iter. dem. 1 varyti 1: Te girdyt varinė́j[o] karves Dv. Kiaules varinė́jo iš ūlyčios du piemenys Kp. Toli varinė́t karvę negerai Nmč. Vištas varinė́ja in oro, vištos džiaugiasi Dv. Kokį seną pasamdo, tai tas užstovas, kamandierius, o mes varinė́jam gyvulius, aplink einam Skp. Jis pradėjo varinėt ton skrynutėn gyvulius LTR(Ldk). | refl. K. ║ N Rudenį reikia kult, žiemą – arkliai varinė́t ant maniežų Ūd. Kas tingėdavo kultuvu kult [sėmenis], tai varinė́davo varinė́davo arklį Vdn. Reikė[jo] varinė́t arkliai (molį minkant): surišam po du ir varinė́jam vienus paskui kitą Kp. Tus žiūro, varinė́ja arklius, kad gerai traukt [sukdami maniežą] Kpč. Porą arklių varinėja per tais žirniais Prng. Taip tus arklelius i varinė́s par visą dieną Varn. Tu varinė́k [arklius], o aš plūgą laikysu End. ║ DŽ Kadangi buvo tokia darbymetė, mėšlavežtis, tai tėvas, pasitaręs su motina, prikėlė iš seklyčios Uršuliutę ir liepė jai vietoj Alenos varinėti mėšlo vežimus A.Vien. Tėvas mėžia, sūnus valkčius varinė́ja Srv. ║ Ilgai kare buvo, toli žirgus varinėjo V.Krėv. Ne del vynelio žirgelius varinėjom KrvD38. ║ vaikyti, gainioti: Nu i tada ėmė varinė́t, tik gaudyt, mėtyt smėliu bites Smal. Alkanas šuva – kažkur varinė́j[o] kiškius Lz. Nevarinė́k kačiuko Dv. Varinė́jau varinė́jau karvę, kad prasbezdėt – visa iškelta Klt. Jis varinėja pryšų pryšais gyvuolius be reikalo J. | prk.: Motiną mintys varinėjo iš kampo į kampą J.Mik. | refl. tr.: Tai anas itą šunį varinėjos po laukus LzŽ. Veizu, ka čia ne mūso tie arkliai, aš varinė́siuos! Skd. Dabar gi visi varinė́simės tas kiaules, visi Lz. Vakarą anas varinėjas tą gaidį po trobą arba po karčemą LTR. ^ Tai ko tu nori, kap šuva blusas varinė́damas Dv. ║ baidyti: Arklys ginasi, uodega varinė́ja varmus Lz. ║ NdŽ ganyti: Šešių metų buvau, kada pradėjau žąsis varinė́ti Klk. Nuog ledo lig ledo eik tu (piemenie), varinė́k tas karves Drsk. Tvorą prie gurbo pritveria, ir nebereikėdavo varinė́t [kiaulių] Kvr. Varinė́jau varinė́jau aš juos, dabojau dabojau šituos ančiokus – išnešiojo varnos Klt. Kas tę karvukę varinė́ja po kalną? Drsk. Kam jūs varinė́jat [gyvulius] po tais miežiais? Grv. Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinė́ti K.Donel. | refl. tr.: Agotė varinėjosi bandą papūdymiais Žem. Piemenukai varinėjasi paraisčiu avytes LTR(Lp). 2. → 1 varyti 3: Negražu motka varinė́t DrskŽ. Broliai ne tėvas, varinė́j[o] visur [netekėjusią seserį] Šlčn. Nu taip jau ir varinė́davo ans anus to vandens Kv. Nemokėjo nieko, ale tep varinė́jo in darbą Aps. Nėkas nenorėjo eiti į darbą, gaudavom varinė́ti eiti po butus Šv. Parvežė kokį piemenį, sako, muni, seną žmogų, ir varinė́s Varn. Senas nebturì savo valios, esi varinė́jamas Jdr. Tas vaikelis nekaltas, varinėjamas, mušamas buvo Ps. Svečiai lygos, varinėjo kits kitą į užstalį Žem. Dalys visiems išmokėtos – ponia vartysies minkštuose krėsluose ir varinėsi šeimyną M.Katil. Kelių taisyti ir žvyro vežti žmonės nuolat varinėjami Pt. Dabar esi žmogus varinė́jamas, o teip nieko, gerai Sug. ^ Varinė́ja kaip arklį numuštą Rdn. ║ Vėl viesėn visus varinė́ja (iš vienkiemių į gyvenvietę varo) Zt. 3. P, Sln, Dv, Grv, Upn → 1 varyti 4: Nieko aš nevarinė́ju iš trobos DrskŽ. Sa[vo] pirkion gyventai, niekas nevarinė́t, o čia (mieste) vis užkliuvęs Onš. Pri vokyčių ta tus varinė́jo ten į Latviją Akm. Nepapratusi už durių varinė́ti, nė marčios nevarysu Krš. Aš šarkos in žiemą nevarinė́ju nuo lesalo Aps. O įėjęs bažnyčion pradėjo varinėt oran parduodančius joj bylodamas DP309. | prk.: Einu par svietą varinė́damas velnius iš dvarų BM281(Šlv). 4. → 1 varyti 5: Šeriai vaiku: pirty su muilu varinėja LMD(Sln). ║ Ryto pieno išgertau, greitoj varinė́t ik devinto rąsto Drsk. ║ Narius varinė́[ja] senatvia, surieta žmogų Krš. Jau trisdešimt metų nariukus varinė́[ja] Krž. Žmonai kaulus pradėjo varinė́t Grnk. 5. tr. [i]stumdyti:
2 varinė́ti, -ė́ja, -ė́jo žr. 1 varinoti.
varinėti junginiai
- visur varinėti