bjaurus reikšmė
Kas yra bjaurus? bjaurùs, -ì adj. (4) K, bjaũrus Dk 1. SD255, R kuris prastos išvaizdos, negražus, nedailus, baisus, šlykštus: Bjaurus pažiūrėti Dkš. Gavo jis pačią nebjauriáusią Alk. Bjaurùs kai velnias Pn. Jo ratų labai bjaurùs darbas, nepirk Ėr. Toks bjaurùs vabalas berėpliojąs par nugarą Grg. bjaurù n.: Tie vaikai purvini, murzini – neit bjaurù žiūrėt Gs. bjaũriai adv.: Bjaũriai suarta dirva Grg. Bjaũriai išverstos akys Grg. Tie kailiniai labai bjaũriai pasiūti Rm. ║ nešvarus: Langai labai bjaurūs, nušluostyk Rm. ║ pasibjaurėjimą keliantis, atgrasus: Žmogus bjauresnis ir už kiaulę – ir tą suėda Kn. Buvo bjauri liga Jobui duota Mž436. Aš niekam nederąs ... bjaũrus padaras DK133. 2. prastas, niekam tikęs, nepatogus, sunkus: Kurgi važiuosi, toks bjaurus kelias! Gs. Čia toks bjaurùs rašymas – sėskis greta Lž. Lynant roputes kasti bjaurùs darbas Grg. bjaurù n., bjaũru: Labai bjaurù, kai nebesiseka Grž. Bjaũru važiuot Lkš. Bjauru labai eiti B. Jum čia labai bjaurù sėdėt Gs. Duris į sklepą bjauriaũ daryt, kai kitur Jrb. ^ Bjaurų̃ bjauriaũ lytingoj dirbt Skr. bjaũriai adv.: Misliju – bjaũriai būs, ėmiau ir išnešiau Ms. ║ darganotas, subjuręs (apie orą): Bjaurùs oras – lyja i lyja Gs. Kad bjaurus oras, kaip pasiutęs Pnd. Koki yr bjaurì lauke Dr. ║ šleikštus, neskanus: Bjaurùs alus, vemt verčia Rm. Bjaũrios liekarstos, negali gerti Grg. 3. piktas, nedoras, įkyrus: Pasiimk lazdą, jų šuo bjaurùs, dar įkąs Mrj. Ans bjaurusis vilkas MP182. Bjaurì karvė – lenda ir lenda į javus Rm. Ir būk tu man tokiam bjauriám – nė tikroji motina nesusišneka Lkš. Jis nebjauraus būdo Vv. Tokiám bjauriám visur vietos siaura Sdk. 4. SD186 niekingas, nedoras, niekšiškas: Vogt bjaurùs darbas Ėr. Saugotis turi bjaurių kalbų MP5. Bjaurūs melai DP217. Bjaurus žodis R414. bjaurù n.: Meilikauti nedora, bjauru, žalinga J.Jabl. bjaũriai adv.: Tep bjaũriai šneka, ka negali nė klausyt Gs. 5. didelis, smarkus: Toks bjaurùs šiandie šaltis, nė nosies pro duris iškišt negali Rm. Šitokia bjaurì pagada (vis saulė kepina, kaitina) Gs. bjaũriai adv., bjauriaĩ DP239: Bjauriai pešės [gandrai] Prk. Aš tai turiu lakstymo bjaũriai Lnkv. Bjaũriai susitepei kažin kame Grg. Jis sunkiai ir bjaũriai kriuni (kosti) Vlkv. Bjaũriai didelis žmogus Pn. Man bjaũriai dantį sopa Rm. Bjaũriai nusibodo tas darbas Rm. Bjauriai daug purvų TDrVII239. Bjaũriai suspjaudytą ... Jėzų išvedė oran DP170. ◊ bjauriõs širdiẽs kuris greit kuo bjaurisi, šlykštisi: Bjauriõs širdiẽs žmogus, kurs greit pasibjauri kuo nors Ss.
bjaurus junginiai
- bjaurus charakteris