dengti reikšmė
Kas yra dengti? 1 deñgti, -ia (-a), -ė (-o) tr. 1. R, K dėti (ant ko), kloti (kuo) apsaugai: Deñgia pieną, kad neprikristų Pn. Aš savo rūtas žiemon spaliais dengiù Rdm. Močia su drabužiais deñgia savo pliką kūdikį J. Vilius valgė didžiajame kambaryje prie baltai dengto stalo I.Simon. Lempą reikia popieriu deñgt, tada į akis neplieskia Rm. Deñk pečių su pegždengte (= pečdengte) J. Jau deñgia grabą, tuoj lydės numirėlį Rdm. Viskas buvo deñgta (neatvira) Vlkv. Vežimas dengtas SD329. | Ulonų žirgeliai viens prieš kitą žvengia, o mano bernelį juodom žemėm dengia (laidoja) LTR(Skp). ║ traukti, gobti (kuo): Juodi debesiai dengė dangų rš. | refl.: Dangus deñgiasi debesim Brt. Tokiom miglom dengiasi akys (temsta akyse) Prn. ║ slėpti: Vakaro sutemom dengiant, atjodavo sukilėliai rš. | refl.: Dengdamiesi krūmais, prislinkom visiškai arti jų rš. ║ aptraukti (kokia medžiaga): Turi būti užklijuotas popierius arba kita dengianti viršelį medžiaga rš. Maliava cininė vargiaus ne kad švininė dengia A1885,54. 2. ruošti, dėti stalą: Tokiam būriuo kad reik stalą deñgti Slnt. Deñk stalą, valgysim Grž. | refl.: Kaip tu pasakysi „staleli, deñkis“, tai an jo bus visokių valgių LB184. 3. Gd dėti (stogą), stiegti: Vyrai jau pabaigė deñgti kluoną Mrj. Dengù stogą Ėr. Stogas šiaudais dengtas R303. ^ Jų triobos dangum deñgtos (be stogų) Alk. 4. aprūpinti drabužiais, vilkti, rengti: Kas dengs tą govėdą vaikų! B. Giminės jį deñgia ir valgydina Lš. Kad neausi, tai kuo gi visus metus šeimyną dengsì Užp. Rūpi ma[n] šeimynėlę dengti JD891. Geriau tave, vaikeli, deñgt, nei penėt (daug valgo) Knv. Mus ... laikai, dengi, šelpi KN246. ^ Maža moterėlė visą svietą dengia (adata) Sim. | refl.: Kuo ji deñgiasi, kad nieko neaudžia? Lp. Ką valgysiu, ką gersiu, kuo dengsiuos? BPII395. 5. prk. ginti, užstoti: Jug ans visus vagis deñga Slnt. Draugo vardas dengė begėdystę Vaižg. Kad Dievas lenktų ir dengtų nuo tokio gyvenimo Prng. Sakais negerąs, o gal save dengì? Užv. | refl.: Kas manė, kad toks senis moka save deñgtis Gs. Ji manimi dengiasi Brt. | Vyras visą gyvenimą pačios darbu deñgėsi (naudojosi) Brt. | Svetima mėsa aš tik dengiúosiu (maitinuosi) Kt. ^ Ponu nedeñkis, vandeniu neremkis Ll, Šll. ║ neleisti iškilti į viešumą, slėpti: Tėvai savo vaikų šunystes visada deñgia Snt. Jei uždaboj[o], tuoj ir sako, – jau jis nedeñgs Šč. 6. sport. neleisti laisvai operuoti priešininkų puolėjui: Puolė gerai, bet dengė prastai rš. 7. atlyginti, mokėti: Turi šimtus dengti, jei nori pasigydyti Varn. Tą iškadą pusiau jie deñgia Gs. \ dengti; antdengti; apdengti; atidengti; išdengti; nudengti; padengti; perdengti; pradengti; pridengti; sudengti; uždengti
2 déngti, -ia, -ė, deñgti 1. intr. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Žiūriu, kad déngia mano šunytis paskui zuikį J.Jabl(Lp). Nespėjo pavalgyt, jau vėl per kalną sodžiun deñgia Alv. Kurgi jau dengì (skubi)? Švn. Pamačiau vilką, tai kad déngiau per mišką Lš. Arklys deñgė, net žemė drebėjo Všt. Kad deñgėme, tai deñgėme: tokį kelią į porą valandų atvažiavome Brt. 2. intr. duoti, mušti: Kad déngė ausy, tai net žibáinys pasirodė Mrs. Ją neužkabink, tai, šliurę nusiavus, ir deñgia galvon Klvr. ║ stumti, trenkti: Kad stvėrė už kriūtų, kad deñgė in duris Al. 3. intr. smarkiai, daug valgyti, gerti: Tai deñgė vyrai, tik kraštabakanis duonos liko Rdm. 4. tr. išjuokti: Palauk, kad mes pradėsim deñgti tave, tai ir aniolai juoksis Gd. \ dengti; atidengti; išdengti; nudengti; pardengti; perdengti; pridengti; uždengti
dengti junginiai
- (pa)dengti, (pri)dengti, (už)dengti, aptaškyti, paslėpti, dengti stogą, dengti čerpėmis, dengti šiaudais, dengti šiaudais/nendrėmis