žerti reikšmė
Kas yra žerti? žer̃ti, žẽria, žė̃rė KBII162, K, J.Jabl, K. Būg, Š, Rtr, OGLII331, FrnW, žérti, žẽria, žė́rė FrII124, NdŽ 1. tr. Q438, R, MŽ, N, M, Kos58, L, ŠT199 braukti (ppr. lengvai spaudžiant), traukti į vieną vietą: Žarijas žer̃ti DŽ1. Žerk ugnį į kupetą, nepalik išsklidą J. Ugnies židinėn nežerk subatoj Kp. Dulkių – ka žer̃k, saujom semk! Pv. Mėlynių – gali su šluota žer̃t! Bgt. Žẽria vandenį irklu Sn. | Krosnį žer̃ti DŽ. Ar tu žerì pečių? Pc. | refl. tr.: Išsemk [ežero] vandenį ir žerkis sau žuvis į maišą Vlt1908,109(Mš). 2. intr., tr. Ldvn skeliant skleisti: Mano žirgas kamanotas ir balnelis risavotas; rodė kelią kamanom, žėrė ugnį padkavom LB151. Par dvarą jojo, žarijom žė̃rė (d.) Zr. 3. tr. degti, kurti: Vidury dvaro ugnelė dega; kas ten ją kūrė, kas ten ją žėrė? (d.) Asv. ║ refl. žiebtis, įsidegti: Ugnis žeriasi, t. y. plečiasi J. Pečių pamaišiau, ugnis kai pradės žértis Krns. Užgesino tik anglius, ir vėl žẽrias Ant. Mėlynos kibirkštys žeriasi rš. 4. tr. berti, pilti: Vištomi kruopas žer̃t ar gražu Drsk. Visa diena tas bulves žėriau [rūsyje] Vlk. Reikėjo žer̃t tuos grūdus, tie dulksta pelai: tegu galas, kai pagalvoji Graž. Tik įleido į duobę [karstą] i tuoj pradėjo žer̃t žemes Jrb. Kad pradeda akmenus žer̃t an to grabo, plaukai stojas Rs. Paėmęs lopetą pagavo žemę žert, net lopeta nulūžo LMD(Žg). Kerta su žvyrais į akis, saujom žẽra LKT116(Žlp). Prie krosnies šūravo samdinė Ona, plikydama ušėtkuose sukimštus pelus, versdama lovin garuojančias kiaulines bulves, žerdama bėralą J.Balt. Noreika paėmė į rankas sieką ir žėrė šūsniais grūdus į maišą J.Avyž. | Žė́riau (vėčiau) grūdus, teip nuo pelų skyrėm Adm. | prk.: Teip tu žersi, mano mergele, vis gailias ašarėles LMD(Lzd). 5. tr. prk. daug gauti, paimti (ppr. pinigų): Tai pinigų žė̃rė už uogas! Dg. Juk Kazelis du tūkstančiu per metus žeria Db. Pinigus rieškučiomis žeria KlK2,48. Tam buitis, kas pinigus žẽria Rod. Pinigus žẽria kap skiedras Dkš. Patys pinigai pas jus ateis, tik žerkite! V.Kudir. | refl. tr.: Pieną pila, žertè žẽras [pinigus] tūkstantėms Krš. Pilvas lipo prie nugarkaulio, nes šeimininkas viską žėrėsi sau J.Dov. ║ gausiai mokėti: Ne šimtais, [o] tūkstantėms žẽra algas, pensijas Krš. Sunku dalių [traktoriams] gaut, žer̃k visą turtą Plv. 6. tr. skleisti (spindulius), tvieksti: Saulė savo spindulius žeria vidutiniškai per metus 1882 valandas rš. Pietų saulė žerte žėrė pro langą spindulius, auksiniais audeklais patiesdama juos ant grindų J.Paukš. Mėnuo, jau aukštokai pakilęs ir nuskaidrėjęs, žeria šviesą, pritemdęs žvaigždes rš. Ankstyvas, saulėtas rytas žėrė auksinę šilumą J.Dov. Ji greit atsigręžė nuo lango, išblyško, patamsėjusios akys žėrė kibirkštis rš. Akys žėrė baugiai smengančią ugnį M.Katil. 7. intr. smarkiai šviesti, spindėti: Skaisčiai žėrė saulė ir nematomi dainoriai traukė linksmiausias dainas M.Katil. Žiba žeria padkavėlės iš aukselio žiedužėlių LTR(Ktv). | refl.: Akys pradėjo žértis [iš pykčio] J.Jabl. 8. tr. DŽ, Kair prk. sparčiai pjauti, kirsti: Aš ka žeriù, tai žeriù [rugius] Alk. Jis tik žėrė, tik žėrė pradalgius, plačius, storus, nukirsdamas vietomis taip trumpai, kad net dalgio ašmenys susižemėdavo A.Rūt. Lamsargis žėrė stačiu dalgiu, net prie žemės priguldamas J.Avyž. 9. intr. DŽ, Al prk. greitai eiti, važiuoti: Jau jų mergos žẽria į Geištarus Gs. Tai kurgi pabėgom teip žerì? Km. Žẽria pas merginas vyrai Klvr. Kažin kas keliu tokiais puikiais sarčiais žẽria, kad net dulkės rūksta Šmk. Tas traukinys į Kybartus žẽria KzR. Juo (plentu) galima buvo žerti po 100 kilometrų per valandą Šlč. Gaspadorius ir gaspadinė prašo, kad liktųs dar ant vienų metų, ale kur jis tau liksis, tiktai žeria, kepurę užsismaukęs ant pakaušio BsMtII30(Srd). Jis, pabrukęs uodegą, žers kaip vėjas sp. 10. intr. DŽ, Kur, Alv, Vrn smogti, žiebti: Kap žė̃rė atgalia ranka per murzę, tai tus ir vertėsi aukštielnykas Pns. Pasitrauk iš čia, ba kad žersiù, tai žinosi! Švn. Kad žer̃siu porą – tai juka pasilies Bgt. Žė̃rė kumščia į žandą, tai tas tik apsivertė Kt. Kumelį kap romina, jis kad žer̃s koja iš skausmo, – turi būt pririštos kojos Brb. | prk.: Lietus, vėjo genamas, įkypiai žeria kur pakliūk Žem. Stori debesys plaukia pavėjuo, žerdami stambiais lašais Žem. Vėjas žėrė sniegą į veidą su tokia jėga, kad net kvapą ėmė J.Jank. Šiltasai vėjas žėrė iš visų pusių, sunešdamas į krūvą įvairius kvapus iš visų Dievo tiksliai sukurtų ir susodintų gėlynų, pievų ir girių J.Sav. 11. tr. smarkiai stumti, nutrenkti: Pastrauk, ba kap žer̃s tave in šoną, tai da parpulsi Pns. Vienas stribas ją suėmė už rankų, kap žė̃rė – nuvirto Šlvn. ║ daužyti, kad išbirtų, blokšti: Vėl teip par galą paėmęs [rugių pėdą] žer̃s, ka tie išlėktum smulkiejai [grūdai] KlvrŽ. 12. intr. tankiai šauti, šaudyti: Ko mum eit? Žer̃s, ka tavo tik dulkės liks Graž. Pasiimkite kulkosvaidžius, ir jei ką – žerkite į juos rš. ║ sviesti, blokšti skeveldras: Kad bomba žer̃s, ir būs galas visims Varn. 13. intr., tr. Ps, An, Šn prk. tiesiai, šiurkščiai pasakyti ar parašyti, rėžti: Žẽria tiesą į akis, ir tiek DŽ. Ma[n] kas ateina an mislies, aš i žeriù Alvt. Žėriaũ žodį ir pabėgau, žinai su girtu Ant. Ką benugreibdama žertè žẽra vyruo visokias baisybes Rdn. Tegu, nesnori žért Aln. Ar nebijai tokiais žodžiais žért? Skp. Laikraščiai nu i rašo, žẽra žertè – kitą kartą būtų kalėjime supuvę Krš. Kap ažpyksta, stačiai akysen žẽria Dglš. Žẽria akysna, kas pakliūva Klt. Gi negražu jau teip žmogui žért akysen LKT280(Ssk). Žėrė kap žarijom į akis Gž. Žẽria žodžius kai žirnius į sieną Dkš. Toks jis ir liko mano atminty – atkaklus, kietas, mėgdavęs žerti į akis teisybę J.Paukš. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai į akis K.Bor. 14. tr. prk. daug, sklandžiai sakyti: Paprastomis aplinkybėmis aš, žinoma, būčiau pradėjęs žerti meilės pareiškimus J.Sav. Povilas aiškiai žėrė iš knygos rš. Žerti epigramas rš. 15. tr. prk. grobti: Būdavo, ateis striberis („liaudies gynėjas“), kap žer̃s, tai viską paims Kpč. \ žerti; apžerti; atžerti; įžerti; išžerti; nužerti; pažerti; paržerti; peržerti; pražerti; prižerti; sužerti; užžerti