skelti reikšmė
Kas yra skelti? skélti, skẽlia (skélti Zt), skė́lė K; R, MŽ199, OsG72, N, Sut, L 1. tr. DŽ kirsti, dalyti pusiau, į dalis: Riekiu, skeliu SD111. Tu skelì medį, o ana su plaštaka skėlė jam par ausį J. Kam skeli pagalį? J.Jabl. Iš lazdų (lazdynų) skẽlia [skalas], skusdo ir pina su šiaudais sėtuves Pls. Pagalaitį skẽlia, pririša prie milo Žrm. Lašinių nei to, nei to [meitėlio] neskė́lė (nerėžė išilgai), tik tep sukapojo an mėsos Lp. Aš šiandien kerą skelù, ryto[j] dieną su šakele kabinu, poryto[j] su grėbleliu Sd. Itas klynas gerai skẽlia pagalius Vrnv. Misliu sau – geras bus grąžyt [grąžtelis], neskel̃s Aps. Ir kaip koks smarkus bindokas skéldavo kaulus K.Donel. Sūris buvo kirviu skeltas, o sviestu blizgėjo ir burnoj tirpo S.Čiurl. | Nuo danties skė́lė (kirto) žandikaulį (tokią operaciją darė) Jrb. | refl. K: O žemė trešėjo, ir olės skėlės Ch1Mt27,51. 2. tr. skaldant, kertant daryti, gaminti: Iš šakutelių pinsiu važelį širvam žirgui kinkyt, iš liemenelio skelsiu jungelį šėmiem veršeliam jungt (d.) Lkm. Kirskit žalią liepelę, skélkit baltas lenteles JV292. 3. tr. dalyti perpus ar į dalis: Žemę per pusę skelsi – nei vienam gyvenimas, nei kitam V.Bub. | Tą klausimą reikia skelti į du Blv. | refl. tr.: Žemę skélsimės perpus Ėr. ║ skirti dalį ko: Duktė tekėjo, tai skė́lė iš tos pačios žemės Pn. | refl. tr.: Valakas vis dėlto yra mudviejų, ir aš išėjęs tuoj nuo tavęs pusę skeliuos su visa puse kad ir tavo pasistatytų trobų Vaižg. ║ atskirti nuo ko: Oi skėlė, skėlė žalią rūtelę nuog diemedėlio LTR. ║ refl. prk. būti atsiskyrusiam, šalintis, skirtis: Anas nor bagotesnis, ale nuo kitų nesiskelia Ad. 4. tr. Klt siūti su įkirpimu, su skeltuku: Švarkai šonūse skeltì Rdn. Už kelio biškį skéltos dar tos kelnės Trk. Dabar daugumas siuvas vėl skéltus [paltus] Dkk. Su skeltu paltu gera eiti, gera joti, tik negera užsikloti LTR(Kvt). 5. tr. pramušti, pradaužti, sužaloti: Vis iš avarijų: tai galvos skéltos, tai šonkauliai laužti Ob. ║ Skp pjaustyti dalimis: In tris dalis skeliu cibulį Klt. Norėjau bulbas skelt Dv. 6. intr., tr. J, DŽ šnek. mušti, smogti: Skélk į kaktą, daugiau nebelįs! Jnš. Kad skélsiu par žandą, tai žinosi keiktis! Dgl. Tu tai nelįsk in mane, bo kad skélsiu intausin, tai tuoj nuvirsi! Sv. Atsitrauk, be kai skélsiu ausin, tai žinosi, kur pipirai auga! Ds. Iš baimės ji tiesiog nebesurado žodžių pasiteisinti ir skėlė jam antausį J.Avyž. Dabar ir ausin darmai niekas nèskelia (juok.) Ktk. Kai skelsiu per puodynę (galvą), tai prašvis! Gl. Atstok, o skélsu į prusną, ka daugiau nebnorėsi! Plt. Su tuo karštu samčiu ka skélsiu į tą kramę, i žinosi! Trk. Judošiams skelsiu per pat makaulę! Žem. ^ Kogi tu tęjauka rėki, lygu tave kas skẽlia! Lz. ║ intr. belsti, trenkti: Batais šaligatvį smarkiai skeldamas, Valentas skubėjo į nurodytą darbo vietą J.Paukš. Jis taip kulnimi skeldavo (trepteldavo šokdamas), kad net jaunoji prie jo labiau lipdavo rš. 7. tr. Sut, DŽ skiltuvu ar kuo kitu išgauti ugnį: Titnagai, sako, buvo, skélti reikėjo į kempines Vž. Liuob skélti kažkaip iš kokio ten titnago [ugnį] Krtn. Nuog beržo grybus paima ir skẽlia ugnį Dv. Kaip tik išėjo, tuojaus skėlė skiltuvą, senis pribuvo MPs. Sudžiūvęs buvau žmogus, galėjo ugnį skelti iš munęs (juok.) Šts. | Žaibai po vienas kito skelia ugnį (plieskia) Pt. | prk.: Protesto balsas, toks griežtas ir savas, skėlė žaibus iš širdies V.Mont. Talento kibirkštis man tenka skelti iš savęs katorgišku darbu J.Gruš. 8. intr. trenkti, kirsti (apie žaibą): Žaibas kaip skė́lė ir užudegė klojimą Krs. Jeigu skels [perkūnas], tai vis skels tan akmenin LTR(Kp). Ant didelio akmenio nereikia sėdėti – galia žaibas skélti Antš. 9. tr. Krd, Skm, Lš privirinti plieną ant ašmenų: Aš skeliù kirvį su plienu, o tu skelk dalgį, kurs yra ant anskalų paskirtas J. 10. tr. DŽ1 prk. labai skaudėti (galvą): Galvą skẽlia, žyvatą sopa Dv. Teip skẽlia galvą, teip smel̃kia! Krč. Šiandiej man galvą skeltè skẽlia Ds. Net galvą skẽlia nuo rūpesčių Rod. Jo širdį skėlė didžiausias sopulys rš. Pirkaitę kūrenant, galvą sugavo, tai dabar pakaušį kad skẽlia, kad skẽlia! Užp. Galvą skẽlia kai kirviu Švnč. Eik tu, vaikali, čia šitai skel tą kaulą Ms. Man nūnai galvą skẽlia, kap klynais varo Arm. 11. intr. DŽ šnek. smarkiai eiti, bėgti ir pan.: Pavalgiau, o dabar skelsiu į Krekenavą Krkn. Ot skė́lėm greitai: per valandą parėjom Bgs. Visi dūmė šilelin. Skėliau ir aš, kiek kojos neša J.Dov. 12. tr. šnek. smarkiai šokti: Jonas kad skẽlia polką – už visus daugiau Ds. Klubo salėje vaikinai skelia šeiką V.Bub. 13. tr. šnek. drąsiai sakyti, rėžti: Aš mat tiesiai į akis tiesos neskėliau Rmš. Skelia žodį po žodžio, sakinį po sakinio deda rš. 14. tr., intr. DŽ šnek. lošti (kortomis): Aš kiekvieną šeštadienį pulką (preferansą) ten skeliu J.Paukš. Tenai kortomis skelia, o skelia ne iš juoko. Tai jo sena liga LzP. ◊ kaĩp į gálvą skéltas 1. labai garsiai, smarkiai (rėkia, šaukia): Rėkė kaip į galvą skeltas J.Jabl(Als). Ko bliauni kaĩp galvõn skéltas?! Ds. 2. labai greitai, skubiai (bėga, lekia ir pan.): Nubėgo kaĩp į gálvą skéltas J.Jabl(Užv). Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio Vaižg. net dañtys skẽlia ùgnį labai garsiai, smarkiai (kalba): Kai eina – net žemė dreba, kai kalba – net dantys ugnį skelia TŽIV512. net skẽlia Ob labai (raudonas): Boba raudona net skẽlia, o sveikatos nėr Dkk. net ugnìs skẽlias iš pãdų labai smarkiai (lekia, bėga): Kad lekia, kad katuoja, net dangus su žeme maišos, ugnis iš padų skelias LTR(Smn). net vyžà skẽlia ùgnį labai smarkiai (eina, lekia, šoka, dirba): Kad šoksma, net ugnį vyža skels Ds. Kad mėžia par purvyną, net vyža ugnį skelia Sv. Kai išeis tokia grėbėja grėbt, tai net vyžà ùgnį skel̃s Trgn. \ skelti; antskelti; apskelti; atskelti; įskelti; išskelti; nuskelti; paskelti; perskelti; praskelti; priskelti; razskelti; suskelti; užskelti