tūpti reikšmė

Kas yra tūpti? tū̃pti, tùpia (tū̃pia K, Škn, Dkš, Brž, tum̃pa Slm), -ė intr. 1. R, MŽ, N, J, L, Rtr, FrnW, KŽ leistis, lenkiant kojas (apie paukščius, vabzdžius): Višta tùpia, atsitūpė gūžtoje DŽ. Žąsys tū̃pia į gūžtas NdŽ. Kur reikia vaikščiot, tai tenai tū̃pia višta Pls. Kuo aukščiau tetervinas berže tupia, tuo didesnis šaltis ateina sp. ^ Butas kaip dvaras, nė vištai tūpti vietos nėra KrvP(Pln). | refl. I, K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Lenda lenda višta, pagatava po karve tū̃ptis Klt.║ NdŽ, Upn rengtis miegoti (apie paukščius): Da saulė kokio aukštumo – eis vištos tūpt! Mžš. Vištos anksti tū̃pia Sk. Vištos jau ant laktų tū̃pia Vs. A vištas varai tū̃pti? LKT111(Kltn). [Vakare] viščiokai netum̃pa, vaikštinėja kaip paplavūnai Slm. Neturi kur tū̃pt vištos, tupdžiau tupdžiau Klt. Tik vištos vienodai tū̃pia, o žmonės žėdnas vienas savo atskirumą turi Trgn. Mano vištos neina tūpt Lt. Vištos vėlai eina tūpt – prieš lietų LTR(Ant). Nu dabar vištas prirydžiau (prilesinau) gerai, galės tū̃pt miegot Mžš. Jei viščiukus užleisi dieną, tai jie greit eis tūpt LTR(Pmp). Kad nori, kad vištos neitų anksti tūpti, tai reik vakare užleisti perėti LTR(Sln). | prk.: Ana visados eita tū̃pti su vištoms (anksti) Grdm. Nevakarojam ir mes su žiburiu, sutemsta, ir einam tū̃ptų Užp. Eisim tū̃pt mes su savo vaikučiu Šn. Akys tū̃pt nori Gs. 2. Švnč perėti: Kap vištos tū̃pia, tai kiaušiniai mažinas Lp. Deda [kiaušinius] ir greitai tū̃pia vištos nuog dirgėlių Kpč. Šito čėso žąsys, jos nètupia – veislė kitokia Alv. 3. DŽ, NdŽ skrendant leistis žemyn: Žvirbliai didžiuliais pulkais tūpė ant stogų, korėsi į medžius ir vėl čiauškėdami leidosi žemyn rš. Jau vantą ten turės, krapys, būdavo, ten jos nuskrisdavai, kur jom (bitėm) tùpiama Mšk. Bitės čia pat tūpė ir tūpė ant žydinčių dobilų J.Ap. Balti paukščiai, matyt, pajutę gerą žmogų aplink vaikščiojant, vis dažniau mėgino tūpti į švendrynus sp. Į parko medžius tūpė kranksėdamos varnos V.Myk-Put. Varnos tūpė į medžių viršūnes M.Katil. Kai saulutė tekėdavo, garnys pakildavo, o kai leisdavosi, tai tūpdavo į lizdą LTR(Mrj). Ir atlėkė volungelė, tūpė ant šakelės KlpD110. Kikili, kikili, laibakoji, kur lėksi, kur tūpsi, kur nakvosi? LLDII357(Sem). Per žalias girias paukštele lėksiu, an tėvulio dvaro gegule tūpsiu LTR(Al). Tup gervė, tup gervelė, tup gervelė į medį LTR(Plt). Tūkstančiai musių tupia ant valgymų J.Jabl. A, tai žvirbliai lekia in palėpės tū̃pt (sakoma, kai kas nors valgydamas siurbia) Kt. | Balionas tū̃pė DrskŽ. Tūpė ir kilo tik kariniai lėktuvai sp. ^ Skrido kaip sakalas, tūpė kaip vabalas PPr414. Su ereliais išskridęs, su vištom tūpsi LTsV269. Aukštai šoko, žemai tūpė KrvP(Erž, Vlkv). Juo aukščiau pakilsi, juo žemiau tūpsi Srj. Ant visų žiedų bitė tupia, bet ne iš visų medų ima PPr164. Kur paukštis tū̃pia, tę plunksna lieka Lp. Žmogus viršun nelekia, o žemyn tupia LTR(Srj). Atlėkė paukštis be sparnų, tūpė į medį be šakų, atejo boba be dantų, suėdė paukštį be sparnų (sniegas ir saulė) LKT83(Žlb). | refl. LTR(Kb): Atlėkė paukštukas, tūpės in builio ir sako: – Buily, buily, supk mane LTR(Kb). Ir tos bitys, ir visos tū̃pas viršuo Vgr. Cyrulis tū̃pės ant kęso, norėdamas biškį pailsėties ir atsipūsti PP21. Paukščiai suko aplinkui ties Elzyte ir beveik tūpėsi jai ant pečių J.Balč. Kad į medžius, ka jau aukštyn tùpas [paukščiai], ta jau vis priš šaltį Nv. | Ant antakių leidosi tūpė usnių pūkai rš. 4. leistis lenkiant kojas prie liemens ir per kelius: Aš tokia aukšta, laiba, – pamatydavau žmogų [ganydama kiaules] i tū̃pdavau į kojas – ma[n] gėda PnmŽ. Paeina kelius žingsnius ir vėl tum̃pa – kojos neneša Skp. Kur kūliai stovėjo, tę žąsys tupėjo, tū̃pk, berneli, tū̃pk, tū̃pk Gdl. Pasivarė [Marijona] melžiamąsias nuošalin, tūpė prie tešmens J.Balt. ^ Geras, jau geras, tū̃pk – paglostysiu (iron.) Dkš. | refl.: Tū̃pias i tū̃pias, pusiauju negali [kasti bulvių] Klt. Tūpiúos laidyt – rankos kai grėbliai Švnč. Reikia tū̃ptis nuo šunio, tada neinkąs Dglš. Ana sau atsisėdo ant kančio tos mašinos, šauku, ka tū̃pkias! Nv. Tai piemenai, vaikai, pamatę lekiant gerves, tūpdavosi, kovodavo kojas, kad nesukapotų LTR(Rs). | Tėvas sustojo, susigriebė už krūtinės ir ėmė tūptis, glebti rš. ^ Paeina, paeina i tū̃pas kaip višta Krš. Caca, caca, geras, tūpkis – paglostysiu (iron.) NžR. Tūpkias – paglaudysiu Vkš. Tūpkitės, artistai ir režisieriai, aš jus paglostysiu Vaižg. 5. refl. leistis lenkiant užpakalines kojas (apie kai kuriuos gyvulius): Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutiniųjų kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros J.Bil. Skitai medžiodamys mažne kiekvienas turėjęs žirgą, mokantį žvėrį išvydus ant pilvu tūptis, idant žvėriui mažu rodytumias S.Dauk. 6. šnek. sėstis: ^ Tū̃pk – būsi svečias Bd. Ant rugienos netū̃pk An. | refl.: Tūpkis, – bakstelėjo pirštu į sienojų šalia savęs J.Paukš. Tūpkis į vežimo galą BsPI32. Asilas, tūpęs į vežimą, traukė mergas į jaunimą LTR(Brt). ^ Tū̃pkis, juo vištos dės! Klp. ║ sėstis savo reikalui: ^ Kad šuo būt netū̃pęs, būt kiškį pagavęs Ds. | refl.: Vaikas jau pats tū̃pas an puodelio – nebi bėda Rdn. Tū̃pas visi an puodelio, o tu į kelneles varai! Akm. 7. šnek. apsistoti, apsigyventi: Aš čia pasiakvatijau į tą pušyną tūpt, į tą prastą vietą tūpiau, i gana Pžrl. Matysim, į kokį dvarą jis tū̃ps Skr. 8. Ds šnek. iš senumo linkti: Sena pirkia, kiek apleista – baigia tūpti rš. Stogo kraigas įsilinkęs ir baigia tūpti ant lubų rš. | refl.: Tėvų bakūžė vis labiau tūpėsi, linko arčiau žemės rš. ║ prk. eiti silpnyn, mažėti: Sveikata ir mano pradeda biškį tū̃pt Slk. | refl.: Aštuntą dešimtį eitì, jau i tūpýs! Pj. Kaip belaikysys, ka tūpýs! Pj. 9. Skr šnek. pakliūti, atsisėsti į kalėjimą: Visi jie gavo tū̃pt Plv. Kad kas palotų, tai tep gautum tū̃pt! Ss. \ tūpti; anttūpti; aptūpti; atitūpti; įtūpti; ištūpti; nutūpti; patūpti; pritūpti; sutūpti; užtūpti

tūpti sinonimai

tūpti junginiai

(nu)tūpti

Ką reiškia žodis tūptinis? Visi terminai iš raidės T.

Draugai