švelnus reikšmė
Kas yra švelnus? švelnùs, -ì adj. (4) K, LsB357, Rtr, Š, DŽ, KŽ, švel̃nus, -ì (4), švel̃nus, -i (2) Dk; R, R299, MŽ, MŽ400, Sut, M, L 1. minkštas, gležnas: Iš pūkų labai švelnì pagalvė Sml. Toks kailiukas švelnùs, striuko plauko Krs. Kad sumagliavos lininius, pakulinius, daug gražiau atrodys, tokie švelnesnì, minkštesni pasidarydavo Lž. Kai kada būna labai švelnùčiai [linai] Kvr. Pavasarinė [vilna] būdavo švelniáusia, bet ji tokia trumputė Škt. Nelabai švel̃nios vilnos Pnd. Šįryt šukuoju, tie plaukai švel̃nūs Jrb. Tai švelni mano barzdelė, tai bus ponaičiams kuskelė JD512. Aš kai nusiskutu, tai mano švelnùs veidas Lkš. Nuo parstupo grūdelių rankos labai švel̃nios būdavo Sdb. Pirščiukai buvo švel̃nūs, minkštučiai, kad galėjai dirbt (megzti) Kvr. Svočiukė rožė, svočiukė lelija, kodėl tavo, kodėl tavo rankelės švel̃nios? JV734. Švelnióji dirsė (Bromus mollis) NdŽ. Švelnióji eglė (maumedis) NdŽ. Birutė mūsų tas švelniósias [grybes] kad gurkia Slm. | prk.: Kas mane kilos švelniom rankelėm, kas mane žadins meiliais žodeliais LTR. Neguldis tave ant švelnių kelelių LTR(Ob). ^ Motynos rankos švel̃nios K; N. Tėvo bei momos rankos švel̃nios Sch99. švelnù n.; R, K. švel̃niai adv. K, Rtr, NdŽ, švelniaĩ KI417, NdŽ; R: Beržo plaukuočio jaunosios šakelės švelniai plaukuotos rš. ║ lygus, glotnas, nešiurkštus: Švelnùs paviršius NdŽ. Kaip anys (šulinio rentiniai) nešvel̃nūs, tai geriau suskabina, laikos Kvr. Naujas grėblelis, švelnus kotelis JD544. Skietai nendriniai, švelni, geri LKT272(Ps). švel̃niai adv.: Švel̃niai nulyginti, nušveisti kotą NdŽ. ║ prk. riebus: Kaipgi, ar jau ben kiek švelnèsnis arkliokas? Sdk. 2. malonus klausai, nešaižus: Labai jo balsas švelnùs, tę kap eina pažemiu Pv. Švelnus ūžimas N. Būdavo – tegirdi tik Mūšos pylimo ūžimą ar dar kokį švelnutelytį šnarėjimą J.Paukš. Švelnùs balsas kaip lakštutės (d.) Mšk. Protarpiais, pūstelėjus stipresniam vėjukui, girdėti švelnus cinksėjimas – tai varpeliai trešnių ir vyšnių viršūnėse paukščiams nubaidyti K.Saj. Įjungė radiją – grojo švelni muzika J.Paukš. švel̃niai adv.: Švelniai šlamėjo senas miškas J.Bil. Švelniai čiurlena upelis rš. ║ malonus uoslei: Švelnùs aromatas NdŽ. Ugnies gyvybės imkit švelnų kvapą Vd. švel̃niai adv. Švel̃niai kvepiantys plaukai NdŽ. ║ neaštraus skonio. švelnù n., švel̃nu: Tu dar valgyk, kad sukapota būtų, šviežia – tik kas švel̃nu Ant. ║ neskausmingas: Švelnioja votis žmogaus nevargina ir niekad aikštėn neišeina LMD(And). 3. nesmarkiai vykstantis (ar atliekamas), vos juntamas: Švelnùs nusileidimas DŽ1. Švelnùs smūgis DŽ1. švel̃niai adv. Skr: Aštra piela – pjaunant švel̃niai eina Ml. ^ Patepti ratai švelniai eina (nieko negausi be kyšio) LTR(Žg). 4. prk. neryškių atspalvių, tonų, bruožų: Švelnì migla NdŽ. Žiedai apraizgyti plonais švelniais voratinkliais rš. Oras, kaip ir visada kovo mėnesį: minkštas, švelniu mėlynumu paėjęs J.Paukš. Nuo lankos kilo švelnutis rūkas J.Marc. Švelnùs raudonis NdŽ. Švelnì veido spalva NdŽ. [Mažojo dančiasnapio] kūno šonuose švelnus raštas iš ploniausių skersinių juodų vingiuotų dryželių rš. Aukšta, liauna, tamsios garbanos ant pečių krenta, o lūpų kampučiuose švelni, nepaprasta šypsena J.Paukš. Gražus veidas, švelnūs bruožai J.Gruš. Kartais jo akys pasidaro švelnèsnės Jrb. švel̃niai adv.: Švel̃niai paraudę skruostai NdŽ. Periodiškai šlapiose dirvose, kurių reljefas švelniai banguotas, tinka paprastų griovių ir vingiuotų lauko vagų sistema rš. 5. nešaltas, nežvarbus (apie orą, vėją): Diena buvo švelni, rogės lengvos, tai keliauninkai greitai yrėsi namų link Mš. Ėmė pūst švelnus vėjelis LTR(Ndz). Kartais oras pasidarydavo švelnèsnis, ale paskiau vėl imdavo snigti Skdv. Antarktidos klimatas, atrodo, darosi vis švelnesnis rš. Jei sniegas užkrinta lapus ant medžių, bus švelni žiema sp. Linus sėt, kai švelnus vėjas ir galvoti debesys, – bus švelnūs ir galvoti linai LTR(Vlkv). švel̃niai adv.: Vėjelis ėmė švelnutėliai pūsčioti rš. 6. purus, lengvas (apie žemę): Švelnì žemė, bet nėr pieska Gs. 7. prk. meilus, malonus, mielas, lipšnus: Tokia graži, švelnì moteriška, o gavo tokį prastą vyrą Vdžg. Dažnai pastebime, jog pamilęs gamtą vaikas tampa geresnis, švelnesnis sp. Aš nuprašiau (įprašiau), kad tau švel̃nus daktaras būt Žln. Krautuvininkas tura būti švelnùs, švarus, padorus žmonims Jdr. ^ Švelnùtis buvo kaip šilkinė vilna (prašydamas ko) Krs. Vaikas gražus, tvarkingas ir švelnùs kap vilna Mrj. Švelnus kaip šilta vilna LTsV116(Vb). Švelnùs – nors prie žaizdos dėk Snt. Švelnus – nors prie širdies dėk LTR(Gdr). Švelnus – nors užantin dėk LTR. Švelnus kaip erškėtis (iron.) LTR(Sk). Jis pasidarė puikus draugas – mandagus, švelnus kaip vilna, linkęs greičiausiai padėti A.Vencl. Ir geras, kol nepajudini, ir švelnus, kol neprakalbini KrvP(Vlkv). 8. prk. neužgaulus, nestačiokiškas, jautrus, mandagus, neaštrus, nešiurkštus (apie elgesį, žodžius ir pan.): Kad būtų duota man švelnus žmonių pasigailėjimas, tave įsiausčiau į minkščiausiąją pasigailėjimo drobulę Vd. Švelnūs žodžiai N. Švelnūs ir jautrūs dainos žodžiai jiems tušti, nieko nesako, nieko neprimena V.Bub. Susirgus dukteriai, sako, slaugęs, visokiais švelnutelyčiais žodžiais ją kalbinęs J.Paukš. Nuostabu, kad net žiemą neretai išgirsi jų (karetaičių) švelnią ir skardžią giesmelę T.Ivan. Nieko nesužino pažadais švelniais, vyrai vėl grasina pančiu ir velniais S.Nėr. Lietuvos aš vardą švelnų tau nešu kaip saulę rankose S.Nėr. Atskaluonis per švelniąsias kalbas … išvadžioja širdis DP22. Bu[v]o atsakymas minkštas ir švel̃nus DP130. Ateit avių rūbuose, tatai yra nobažnume, ing vardą V. Christaus su švel̃numis žodžiais DP302. švel̃niai adv. Vdk, Dg, švelniaĩ: Jis su ja turėjo labai švel̃niai elgtis Sch243. Aš žiūriu – labai ji dar kantri: su vaikais vis švel̃niai, vis gražiai Krs. Jis priėjo arti jos, švelniai paėmė už alkūnės J.Dov. Švel̃niai bučiuoti NdŽ. Pasidarė visiems geresnis, švelniau elgėsi su pačia P.Cvir. Čia py pajūrio teip švel̃niai lengvai šneka Klp. Paimu jį (šunytį) ant kelių, pakišu po švarkelio skvernu, o jis, išnėręs galvutę, laižo ranką, švelniai kandžioja pirštą V.Bub. Jei iš mažens su vaiku buvo elgiamasi švelniai, tai jis būna jautrus kiekvienai pastabai rš. Apie karvę reikia vaikščiot švelniaĩ Alks. ^ Kas švelniai šneka, tas skaudžiai plaka Ar. ║ taurus, kilnus (apie jausmus): Švelnaus ilgesio apimtos raistų platybėse suklinka gervės sp. Kažkada naivioje paauglystėje buvusios vienos, vieningos, idiliškai švelnios ir patriarchalios Lietuvos nebeliko rš. Pamatęs tėviškę, viską užmirštu: širdis stipriau suplaka švelniu namų ilgesiu, ir aš galvotrūkčiais nubėgu į pakalnę rš. Nerodė jis jokio švelnesnio jausmo J.Balč. švel̃niai adv.: Ak, rožės! Jus myliu švelniausiai S.Nėr. švelnỹn adv.: Švelnyn eiti LL73. 9. prk. negriežtas, nuolaidus, nereiklus: Švelnì bausmė DŽ1. Švelnì priemonė NdŽ. Dabar ir jiejie jau biskį mums švelnesnì Vlkv. švel̃niai adv. DŽ: Tu per švel̃niai apie jį dūmoji, sūdyji KI232. 10. gražiai atrodantis, dailus, iškilmingas, šventiškas: Ir nebūkime atsimainančiais kaip nendrė nei rūbais švelniaĩs, nei brangiais vilkėkime DP21. Bet ko išėjot regėt? Ar žmogaus švelniais rūbais apvilkto? BtMt11,8. švel̃niai adv.: Kita – daug jaunesnė, švelniai apsidariusi – įšoko pro duris Žem. 11. prk. lengvas, nevargingas, neteikiantis sunkumų: Dabar gal kiek švelnèsnis jų gyvenimas kaip anksčiau Krs. Kuris pasimokinęs, švelnèsnį darbą turi Antr. ║ neįtemptas: Nuo spaudos draudimo pradžios jau buvo praėję daugiau kaip dešimt metų, todėl buvo galima laukti, kad politinė situacija taps kiek švelnesnė LKV139. ◊ švel̃nų liežiùvį turė́ti mokėti įsiteikiamai, lipšniai, meilikaujamai kalbėti: Karalienė turėjo labai švelnų liežiuvį, pradėjo apie jį dailiai malonėtis LMD(Rz). švelnùs liežiùvis apie mokėjimą įsiteikiamai, meilikaujamai kalbėti: Švelnus liežiuvėlis kai lapės Brž.
švelnus junginiai
- (švelnus) kaip šilkas, švelnus kaip pūkas, švelnus pasakymas, švelnus prisilietimas